XIX eilinis sekmadienis

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6,41-52)

ATPAŽINTAS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

Tai, kad minia po duonos padauginimo norėjo paskelbti Jėzų karaliumi, sukėlė Jo nuostabą. Padaugindamas duoną Išganytojas norėjo pakviesti mokinius įsijungti į Jo veiklą, drauge spręsti iškylančias problemas, tuo tarpu žmonės viską išsiaiškino savaip, nuspręsdami, kad Dievas galutinai pašalins visus jų sunkumus.

Praėjusį sekmadienį girdėjome, kad, neradę paežerėje nei Jėzaus, nei apaštalų, žmonės plaukė į kitą ežero krantą ir ten surado Viešpatį, kuris, tačiau, apkaltino juos, kad ieško Jo ne todėl, kad yra išalkę tiesos, bet todėl, kad buvo iki soties pamaitinti.

Išganytojas aiškina susirinkusiai miniai, kad tik Jis vienintelis gali numalšinti mūsų širdies alkį, tačiau tam reikia pripažinti ir tikėti Jėzų, kurį yra atsiuntęs dangaus Tėvas. Šis reikalavimas kelia didelius įpareigojimus ir sukelia sąmyšį.

Žmonės jaučiasi pasimetę ir piktinasi Jėzaus žodžiais. Jie sutiktų priimti Mokytoją, kuris vengia viešumos, kuris stebisi, kad minia nesuprato stebuklo, nes trokšta tik iki soties prikimšti pilvus, jiems tiktų ir reikalavimas ieškoti kito pasotinimo, pagrįsto ne pilnu pilvu, o tikėjimu, jie sutiktų nereikalauti ir ženklų, tačiau reikalavimas tikėti Jėzų?!…

Jis gali pripildyti mūsų širdis? Jis, dailidė iš Nazareto, Juozapo sūnus? Šito tikrai per daug…

Šioje vietoje turėtume tik karčiai nusišypsoti: Jėzus kaltinamas tuo, kad yra per mažai religingas, per mažai turintis charizmos, neatitinkantis susikurto Mesijo įvaizdžio. Jėzus iš Nazareto stebina savo normalumu, netgi savo pasirodymo banalumu…

Dievas visuomet skiriasi nuo mūsų susikurto Jo įvaizdžio… Mes ilgimės stebuklų, o Jis slepiasi kasdienybėje, prašome, kad išvengtume kančios, o Jis kenčia su mumis, kaltiname Jį dėl nekaltųjų pakeliamos naštos, o Jis kviečia mus drauge su jais pakelti tą skausmą…

Todėl žmonės minioje murma, prieštarauja, nepritaria Jėzaus žodžiams. Išganytojas ragina juos nemurmėti, bet kalbėtis, išsiaiškinti, stengtis suprasti gyvosios duonos paslaptį.

Panašiai atsitinka ir mums, kai įvyksta kas nors nesuprantamo. Tada ieškome to, kuris pritartų mūsų požiūriui, murmame, ieškodami pagrindo savo prieštaravimams ir iš to išeiname dar labiau užsispyrę savo nuomonėje. Taip būna ir tikėjimo kelyje, kai laikomės savo susikurto Dievo įvaizdžio, atmetame bendruomenės patirtį ir norime, kad viskas vyktų pagal mūsų užgaidas. Mes tada nesuprantame, kad Dievas kalbasi su mumis, kaip su suaugusiais žmonėmis, ragina mus atsiversti, peržiūrėti tam tikrus savo gyvenimo vingius ar bent jau pasirinkti naują išeities tašką, labiau atitinkantį Dievo valią.

Jėzus yra teisus, ragindamas žmones liautis murmėjus ir vieną kartą pasitikėti Juo, baigti elgusis kaip vaikams, priekaištaujant Dievui, kad visa, ko Jis reikalauja, yra per sunku, rizikinga, neįvykdoma ir panašiai. Svarbiausia yra pripažinti: jei Jėzus yra teisus, tada privalome paklusti akivaizdiems dalykams. Tik Išganytojas gali nuraminti mūsų širdis, tik Jis vienas ir niekas kitas, todėl geriau, kad Jis žadina mus ir ne visuomet pila vandenį į mūsų dvasios sutrūkinėjusius indus…

Jėzus sako, kad galime ateiti pas Jį tik tada, jei mus patrauks Tėvas. Tai yra patyręs ne vienas tikintysis, kuris, siekdamas geriau pažinti Dievo didybę, ieškodamas atveria Dievo stebuklus Jėzaus asmenyje, supranta, kad tai Jis yra Dievas, patraukęs širdį ir paraginęs Jo ieškoti.

Jo klausantiems Jėzus tvirtina: „Kas tiki, turi amžinąjį gyvenimą“. Pastebėkime: Viešpats nesako „turės amžinąjį gyvenimą“, bet „turi amžinąjį gyvenimą“. Amžinasis gyvenimas nėra tam tikra priemonė, kuria pasinaudosime gyvenimo pabaigoje, suvesti laikinojo gyvenimo sąskaitas, įvertinant nuopelnus. Amžinasis gyvenimas jau yra prasidėjęs, tikėti - reiškia: kitaip pažvelgti į save, į savo aplinką, kitus žmones, į visą istoriją ir suvokti, kad jau esame Dievo glėbyje.

Jėzus nenori, kad mes gyventume nuliūdę ir pasimetę, Jis nereikalauja rūpesčių ir neaiškumų kupino religingumo. Jis prašo tik vieno: įtikėti Juo, nuraminti savo širdį ir su pasitikėjimu priimti kitokį gyvenimą, tikrą, teisingą, kupiną šviesos spindulių.

Tik ar mes mokame atpažinti Jėzų?...