Praėjo mėnuo nuo naujosios popiežiaus enciklikos paskelbimo

Praėjo jau mėnuo nuo enciklikos „Caritas in veritate“ paskelbimo. Trečioji Benedikto XVI enciklika buvo oficialiai pristatyta liepos 7 dieną, praėjus maždaug dvidešimčiai mėnesių nuo antrosios enciklikos „Spe salvi“ paskelbimo 2007 metų lapkričio mėnesį ir maždaug po trejų su puse metų nuo pirmosios Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“, paskelbtos 2005 metų gruodžio mėnesį. Nors ši naujausia enciklika daugiausia dėmesio skiria socialiniams ir ekonominiams klausimams, jų moraliniam pagrindui, tačiau kartu ji yra ir tarsi natūrali dviejų ankstesnių Benedikto XVI enciklikų tąsa. „Dievas yra meilė“ – sakė Šventasis Tėvas savo pirmojoje enciklikoje. Mes esame „išgebėti viltimi“ – vystydamas pirmosios enciklikos mokymą, tęsė antrojoje enciklikoje. Galiausiai trečiojoje popiežius tvirtina, kad „meilė tiesoje“ turi būti svarbiausia teisingos žmonių visuomenės vertybė. Dievas yra meilė, yra žmogaus viltis bei teisingumo garantas ir amžinybės perspektyvoje, ir čia, žemėje. Šitas įsitikinimas įpareigoja teisingai, suderinamai su žmogaus prigimtimi ir Dievo su valia tvarkyti žmonių visuomeninio sambūvio reikalus.

Per pastarąjį mėnesį, praėjusį nuo enciklikos „Caritas in veritate“ paskelbimo, elektroninės žiniasklaidos puslapiuose buvo paskelbta maždaug 6 000 jai skirtų straipsnių. Šiuos duomenis pateikia interneto analizės tarnyba „Meltwater Group”. Dauguma internetinių publikacijų - 4 300 paskelbta anglų, ispanų, portugalų, prancūzų ir italų kalbomis. Pastarosiomis kalbomis taip pat ir spausdintas enciklikos variantas pirmavo tarp knygynuose parduodamų arba katalikų parapijų ir organizacijų platinamų leidinių. Enciklikos pristatymų, žiūrint pagal geografinę statistiką, daugiau buvo pietų pusrutulyje, ypač Lotynų Amerikos šalyse. Manoma, kad greta fakto, kad Pietų Amerikoje katalikai sudaro absoliučią daugumą, nulėmė ir tai, kad šiauriniame pusrutulyje dabar yra atostogų metas ir dėl to savaime mažiau organizuojama tokio pobūdžio renginių.

Kuriems enciklikos teiginiams apžvalgininkai ir komentuotojai pritaria, o kuriems ne? Dauguma kritikos vadovaujasi arba visiškai nekonstruktyviu ir nedialogišku antikrikščioniškumu, arba bandoma encikliką įvelti į senus ideologinius ginčus. Tad ir pirmos rūšies kritikos argumentai dažniausiai yra ne kas kita kaip ne visada pagarbūs raginimai Bažnyčiai nesikišti į ne savo reikalus. Antrosios rūšis kritika, priklausomai nuo ideologijos, kuriai atstovaujama, kalba arba apie enciklikos nepaprastą pažangumą ir kairumą, arba, priešingai – apie reakcingumą. Esama ir dar vienos rūšies kritikos – neretai ir katalikai nusiskundžia, kad enciklikos tekstas per daug sudėtingas, „neįkandamas“ eiliniam tikinčiajam, o be to ir per ilgas.

Palankiausiai popiežiaus encikliką komentuoja, žinoma, visų pirma katalikai. Tačiau nemažai išsamių rimtų komentarų jai skyrė taip pat specializuotos spaudos žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai – pradedant krikščioniškos inspiracijos politinių judėjimų nariais ir baigiant netikinčiais, kurie encikliką komentuoja ne iš išganymo perspektyvos, bet analizuoja joje pateiktą socialinių ir ekonomių struktūrų vertinimą. (jm)