Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir
plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: "Rabi,
kada suspėjai čionai atvykti?"
O Jėzus prabilo į juos: "Iš tiesų, iš
tiesų sakau jums:jūs ieškote manęs ne todėl,kad esate
matę ženklų,bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite
ne dėl žūvančio maisto,bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!
Jo duos jums Žmogaus Sūnus,kurį Tėvas - Dievas savoantspaudu
yra pažymėjęs".
Jie paklausė: "Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?"
Jėzus atsakė: "Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė".
Jie dar klausė: "Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume?
Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti
duonos iš dangaus".
Tada Jėzus tarė:"Iš tiesų, iš tiesų
sakau jums:tai ne Mozėdavė jums duonos iš dangaus,bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia
iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę".
Tada jie ėmė prašyti:
"Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!"
Jėzus atsakė:"Aš
esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane,
niekuomet nebetrokš. (Jn 6, 24–35)
KELIAI IR KLYSTKELIAI
Praėjusį
sekmadienį girdėtas pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą baigėsi tikrai ne
triumfuojančio valdovo įvaizdžiu. Jėzus pats vienas pasitraukia į kalną, išsklaidydamas
bet kokias minios viltis Jį paskelbti karaliumi.
Pamaitinęs minią Jėzus ryžtingai
atsiriboja nuo bet kokių politinių sumanymų.
Tikrai negalėtume Išganytoją kaltinti,
neva Jis yra nejautrus žmonių vargui. Juk Jis pats, matydamas suėjusius žmones, ištarė
žodžius: Gaila man minios, ir pamaitino juos, padarydamas stebuklą, tačiau drauge
nori parodyti, jog neįmanoma visko apriboti tik materialiniu duonos alkiu ir pasipriešina
bet kokiems mėginimams sumenkinti Jo misiją, apribojant ją vien tik žemiškais lūkesčiais.
Kaip
tik todėl Kafarnaume Jėzus nedvejodamas papriekaištavo miniai dėl šio ribotumo: Jūs
ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.
Mes
tikėjimo kelią vadiname Dievo ieškojimu. Iš tiesų, nepajėgdami suvokti Dievo didybės
ir galybės, mes Jo ieškome savo kasdienybėje, savo pačių širdyje, tačiau reikia sutikti,
jog ne visi šie ieškojimai būna teisingi.
Pasitaiko, jog klystame nuo pat pradžios,
nes Jėzaus ieškome, vadovaudamiesi klaidingais motyvais, trokšdami dalykų, kurie nieko
bendro su Juo neturi.
Būna, kad kai kurie ieškojimai gali būti netgi pavojingi
dvasine prasme, nes susiaurina žmogaus troškimus, neleidžia jam atsikvėpti pilna krūtine,
yra pernelyg riboti ir smulkmeniški.
Skamba paradoksaliai, tačiau šio sekmadienio
Evangelijoje girdime Jėzų, priekaištaujantį pasotintiems žmonėms, kad šie daugiau
nebėra alkani, o tiksliau, kad jie nebealksta nieko daugiau.
Šiuo atveju kaltė
slypi tariamame sotume, kuomet kūno sotumas nustelbia dvasios troškimus. Žmonės kalti,
nes nebeprašo iš Dievo nieko daugiau, pasitenkindami vien gauta duona ir apsiribodami
tuo, kad nori paskelbti Jėzų karaliumi, tuo būdu išsprendžiant ekonomines problemas
ir patenkinant nacionalistinius troškimus.
Stebuklą mačiusi minia nesuprato,
kad padauginta duona turėjo ne paprasčiausiai pripildyti jų skrandžius, bet pažadinti
kitą alkį.
Todėl, norėdamas tai išaiškinti, Jėzus sako: Plušėkite ne dėl žūvančio
maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus…
Išganytojas
siūlo save, kaip maistą, kad žmonės nesijaustų už viską atlyginti jau tuomet, kai
turi pakankamai duonos ant stalo. Jis skatina pajusti kitą, daug svarbesnį alkį.
Gal
kaip tik todėl apaštalas Jonas savo Evangelijoje mieliau kalba ne apie stebuklus,
bet apie ženklus.
Stebuklas gali sustabdyti žmogų, versdamas stebėtis, gėrėtis,
pasiduoti paviršutiniškam entuziazmui…
Ženklas gi tampa klausimu, verčiančių
žmogų už materialinių dalykų išgirsti paslaptingą Dievo balsą. Jie gali iš karto ir
neatvesti į tikėjimą, bet visuomet reikalauja nuolankios dvasios.
Dvasios,
kurios kartais taip trūksta mums, įkyriai maldaujantiems Dievą duonos, kuri nepasotina
dvasios… (mons. Adolfas Grušas)