Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis

Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: "Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?"

O Jėzus prabilo į juos: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas - Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs".

Jie paklausė: "Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?"

Jėzus atsakė: "Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė".

Jie dar klausė: "Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus".

Tada Jėzus tarė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę".

Tada jie ėmė prašyti: "Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!"

Jėzus atsakė: "Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. (Jn 6, 24–35)

KELIAI IR KLYSTKELIAI

Praėjusį sekmadienį girdėtas pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą baigėsi tikrai ne triumfuojančio valdovo įvaizdžiu. Jėzus pats vienas pasitraukia į kalną, išsklaidydamas bet kokias minios viltis Jį paskelbti karaliumi.

Pamaitinęs minią Jėzus ryžtingai atsiriboja nuo bet kokių politinių sumanymų.

Tikrai negalėtume Išganytoją kaltinti, neva Jis yra nejautrus žmonių vargui. Juk Jis pats, matydamas suėjusius žmones, ištarė žodžius: Gaila man minios, ir pamaitino juos, padarydamas stebuklą, tačiau drauge nori parodyti, jog neįmanoma visko apriboti tik materialiniu duonos alkiu ir pasipriešina bet kokiems mėginimams sumenkinti Jo misiją, apribojant ją vien tik žemiškais lūkesčiais.

Kaip tik todėl Kafarnaume Jėzus nedvejodamas papriekaištavo miniai dėl šio ribotumo: Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.

Mes tikėjimo kelią vadiname Dievo ieškojimu. Iš tiesų, nepajėgdami suvokti Dievo didybės ir galybės, mes Jo ieškome savo kasdienybėje, savo pačių širdyje, tačiau reikia sutikti, jog ne visi šie ieškojimai būna teisingi.

Pasitaiko, jog klystame nuo pat pradžios, nes Jėzaus ieškome, vadovaudamiesi klaidingais motyvais, trokšdami dalykų, kurie nieko bendro su Juo neturi.

Būna, kad kai kurie ieškojimai gali būti netgi pavojingi dvasine prasme, nes susiaurina žmogaus troškimus, neleidžia jam atsikvėpti pilna krūtine, yra pernelyg riboti ir smulkmeniški.

Skamba paradoksaliai, tačiau šio sekmadienio Evangelijoje girdime Jėzų, priekaištaujantį pasotintiems žmonėms, kad šie daugiau nebėra alkani, o tiksliau, kad jie nebealksta nieko daugiau.

Šiuo atveju kaltė slypi tariamame sotume, kuomet kūno sotumas nustelbia dvasios troškimus. Žmonės kalti, nes nebeprašo iš Dievo nieko daugiau, pasitenkindami vien gauta duona ir apsiribodami tuo, kad nori paskelbti Jėzų karaliumi, tuo būdu išsprendžiant ekonomines problemas ir patenkinant nacionalistinius troškimus.

Stebuklą mačiusi minia nesuprato, kad padauginta duona turėjo ne paprasčiausiai pripildyti jų skrandžius, bet pažadinti kitą alkį.

Todėl, norėdamas tai išaiškinti, Jėzus sako: Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus…

Išganytojas siūlo save, kaip maistą, kad žmonės nesijaustų už viską atlyginti jau tuomet, kai turi pakankamai duonos ant stalo. Jis skatina pajusti kitą, daug svarbesnį alkį.

Gal kaip tik todėl apaštalas Jonas savo Evangelijoje mieliau kalba ne apie stebuklus, bet apie ženklus.

Stebuklas gali sustabdyti žmogų, versdamas stebėtis, gėrėtis, pasiduoti paviršutiniškam entuziazmui…

Ženklas gi tampa klausimu, verčiančių žmogų už materialinių dalykų išgirsti paslaptingą Dievo balsą. Jie gali iš karto ir neatvesti į tikėjimą, bet visuomet reikalauja nuolankios dvasios.

Dvasios, kurios kartais taip trūksta mums, įkyriai maldaujantiems Dievą duonos, kuri nepasotina dvasios… (mons. Adolfas Grušas)