Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia,
nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten
atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs,
kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du
šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių,
Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės
duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite
žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai
vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten
sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams:
„Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių
miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo
valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas,
kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir
paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.(Jn 6,1-15)
DIEVO
DOVANA, Mons. Adolfas Grušas
Apie duonos
padauginimo stebuklą evangelistai kalba penkis kartus: tai vienas iš pačių žinomiausių
stebuklų, kuris drauge žymi Jėzaus žemiškojo gyvenimo pabaigos pradžią. Tai taip pat
ir nesuvokimo viršūnė, kai žmonija akivaizdžiai parodo savo pasirinkimą. Žmonėms geriau
patiktų burtininkas, negu Mesijas, o stebuklą jie vertina labiau už meilę.
Evangelistas
Jonas duonos padauginimo stebuklu pasinaudoja tam, kad tų laikų ir mūsų krikščionių
bendruomenėms papasakotų apie tai, kas yra Dievas, ir kaip Viešpaties mokiniai turi
žvelgti į savo Mokytoją.
Dailidė iš Nazareto paliko savo dirbtuvę ir dabar
vaikščioja po šalį su grupele mokinių, kalbėdamas visiems apie Dievą. Gandas apie
Jo mokymą bei daromus stebuklus sklinda iš lūpų į lūpas, ir mokytojas Jėzus per kelis
mėnesius susilaukia negirdėtos šlovės. Kaip girdėjome praėjusio sekmadienio Evangelijoje,
evangelistas Morkus kalba apie minias, atėjusias paklausyti Jėzaus, bei rūpinimąsi
jomis taip, kad Jėzui su mokiniais nebuvo laiko nė pavalgyti. Žmonėms kažkiek rūpi
tai, ką Išganytojas kalba, bet svarbiausia – jie laukia stebuklų.
Kaip tik
prie Kafarnaumo ir įvyko lūžis šioje, atrodytų, taip sėkmingai prasidėjusioje pranašo
ir mokytojo karjeroje: Jėzus padaugina duoną, ir žmonės nori paskelbti Jį karaliumi,
nes kas nenorėtų veltui duoną ir žuvį dalijančio valdovo!…
Tačiau Jėzus nenori
būti karaliumi, Jis trokšta kalbėti žmonėms apie Dievą ir dovanojimo logiką, kuri
negali būti išreikšta Viešpačiui visai nereikalingais minios plojimais.
Gerai
žinome, kaip įvyko duonos padauginimas. Karštą dieną aplink Jėzų buvo susirinkusi
didžiulė minia, Jėzus kalbėjo susirinkusiems, šie perdavinėjo tai, ką girdėjo, stovintiems
už jų, slinko valandos, Išganytojui kalbant apie Dievo didybę, kol galiausiai Jėzus
prisiminė, kad artinasi vakaras, ir tikriausiai pats pajuto alkį.
Žinome ir
apie Jėzaus kreipimąsi į apaštalus bei protingą Pilypo atsakymą, jog nepakaktų dviejų
šimtų denarų, kad kiekvienas iš Jėzų apsupusių penkių tūkstančių šeimų narių gautų
bent mažą duonos gabalėlį.
Apaštalas Jonas prisimena ir berniuką, pasiūliusį
Jėzui savo įsidėtus priešpiečius. Ko gero, tik jis vienas ir buvo suvokęs tai, apie
ką visą dieną kalbėjo Jėzus. Išgirdęs Jėzaus žodžius apaštalams jis timptelėjo už
rūbų arčiausiai prie jo stovintį apaštalą Andriejų ir parodė tai, ką buvo įdėjusi
jo rūpestingą motina.
Andriejus irgi pasielgė taip, kaip Pilypas: jo, suaugusio
žmogaus, mąstysena neleido įžvelgti šiame pasiūlyme kažką daugiau, kaip beprasmiškus
mėginimus…
Iš tiesų, kada mes, suaugusieji, suvoksime, kad Dievui yra reikalingas
vaikiškas nesuvokimas? Argi Dovydas nebuvo išrinktas karaliumi dar būdamas paaugliu?
Ar Marijai nebuvo pasakyta, kad ji taps Išganytojo Motina, tada, kai jai buvo trylika
ar keturiolika metų? Suaugusiems visuomet kyla pati svarbiausia problema: jie nebemoka
svajoti, mėgina viską vertinti tik iš realybės pozicijų ir, deja, tampa neįgalūs padaryti
ką nors tikrai gero. Dievas visuomet vertina nuoširdžius, kad ir naivius poelgius,
todėl pasinaudoja berniuko siūloma pagalba ir pamaitina visą minią.
Tai ne
vien pasakojimas apie būsimąją Jėzaus eucharistinę dovaną, bet liudijimas apie tai,
kaip mes galime duoti ir priimti dovanas savo gyvenime. Mums derėtų liautis dejavus
apie savo pačių silpnumą ir bejėgiškumą pasaulio tragedijų akivaizdoje. Krikščionims
nedera pesimistiškai murmėti apie pasaulio ir Bažnyčios likimą, aikčioti, kad parapijoje
gyvena vis daugiau žmonių ir vis mažiau jų lanko bažnyčią.
Reikia bent kiek
daugiau paprastumo. Šio sekmadienio Evangelija mums aiškiai sako, jog Dievui reikalingas
mūsų indėlis, kad būtų padėta pasauliui. Žinoma, to nepakaks, kaip, žvelgiant žmogišku
vertinimu, nebūtų pakakę ir penkių kepalėlių duonos ir dviejų žuvų miniai dykumoje.
Visa, ko pritrūks, pridės Dievo Širdies meilė.
Dievas niekuomet neveikia už
mus, Jis nepakeičia mūsų pastangų savo daromais stebuklais, tačiau visuomet laukia,
kol mes padarysime tai, kas priklauso nuo mūsų, kad paskui tai pripildytų savo malone.
Ar
mes norime būti Dievo dovana pasauliui? Dovana vieni kitiems?