2009-07-25 13:20:33

Septynioliktasis eilinis sekmadienis


Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6,1-15)

DIEVO DOVANA, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Apie duonos padauginimo stebuklą evangelistai kalba penkis kartus: tai vienas iš pačių žinomiausių stebuklų, kuris drauge žymi Jėzaus žemiškojo gyvenimo pabaigos pradžią. Tai taip pat ir nesuvokimo viršūnė, kai žmonija akivaizdžiai parodo savo pasirinkimą. Žmonėms geriau patiktų burtininkas, negu Mesijas, o stebuklą jie vertina labiau už meilę.

Evangelistas Jonas duonos padauginimo stebuklu pasinaudoja tam, kad tų laikų ir mūsų krikščionių bendruomenėms papasakotų apie tai, kas yra Dievas, ir kaip Viešpaties mokiniai turi žvelgti į savo Mokytoją.

Dailidė iš Nazareto paliko savo dirbtuvę ir dabar vaikščioja po šalį su grupele mokinių, kalbėdamas visiems apie Dievą. Gandas apie Jo mokymą bei daromus stebuklus sklinda iš lūpų į lūpas, ir mokytojas Jėzus per kelis mėnesius susilaukia negirdėtos šlovės. Kaip girdėjome praėjusio sekmadienio Evangelijoje, evangelistas Morkus kalba apie minias, atėjusias paklausyti Jėzaus, bei rūpinimąsi jomis taip, kad Jėzui su mokiniais nebuvo laiko nė pavalgyti. Žmonėms kažkiek rūpi tai, ką Išganytojas kalba, bet svarbiausia – jie laukia stebuklų.

Kaip tik prie Kafarnaumo ir įvyko lūžis šioje, atrodytų, taip sėkmingai prasidėjusioje pranašo ir mokytojo karjeroje: Jėzus padaugina duoną, ir žmonės nori paskelbti Jį karaliumi, nes kas nenorėtų veltui duoną ir žuvį dalijančio valdovo!…

Tačiau Jėzus nenori būti karaliumi, Jis trokšta kalbėti žmonėms apie Dievą ir dovanojimo logiką, kuri negali būti išreikšta Viešpačiui visai nereikalingais minios plojimais.

Gerai žinome, kaip įvyko duonos padauginimas. Karštą dieną aplink Jėzų buvo susirinkusi didžiulė minia, Jėzus kalbėjo susirinkusiems, šie perdavinėjo tai, ką girdėjo, stovintiems už jų, slinko valandos, Išganytojui kalbant apie Dievo didybę, kol galiausiai Jėzus prisiminė, kad artinasi vakaras, ir tikriausiai pats pajuto alkį.

Žinome ir apie Jėzaus kreipimąsi į apaštalus bei protingą Pilypo atsakymą, jog nepakaktų dviejų šimtų denarų, kad kiekvienas iš Jėzų apsupusių penkių tūkstančių šeimų narių gautų bent mažą duonos gabalėlį.

Apaštalas Jonas prisimena ir berniuką, pasiūliusį Jėzui savo įsidėtus priešpiečius. Ko gero, tik jis vienas ir buvo suvokęs tai, apie ką visą dieną kalbėjo Jėzus. Išgirdęs Jėzaus žodžius apaštalams jis timptelėjo už rūbų arčiausiai prie jo stovintį apaštalą Andriejų ir parodė tai, ką buvo įdėjusi jo rūpestingą motina.

Andriejus irgi pasielgė taip, kaip Pilypas: jo, suaugusio žmogaus, mąstysena neleido įžvelgti šiame pasiūlyme kažką daugiau, kaip beprasmiškus mėginimus…

Iš tiesų, kada mes, suaugusieji, suvoksime, kad Dievui yra reikalingas vaikiškas nesuvokimas? Argi Dovydas nebuvo išrinktas karaliumi dar būdamas paaugliu? Ar Marijai nebuvo pasakyta, kad ji taps Išganytojo Motina, tada, kai jai buvo trylika ar keturiolika metų? Suaugusiems visuomet kyla pati svarbiausia problema: jie nebemoka svajoti, mėgina viską vertinti tik iš realybės pozicijų ir, deja, tampa neįgalūs padaryti ką nors tikrai gero. Dievas visuomet vertina nuoširdžius, kad ir naivius poelgius, todėl pasinaudoja berniuko siūloma pagalba ir pamaitina visą minią.

Tai ne vien pasakojimas apie būsimąją Jėzaus eucharistinę dovaną, bet liudijimas apie tai, kaip mes galime duoti ir priimti dovanas savo gyvenime. Mums derėtų liautis dejavus apie savo pačių silpnumą ir bejėgiškumą pasaulio tragedijų akivaizdoje. Krikščionims nedera pesimistiškai murmėti apie pasaulio ir Bažnyčios likimą, aikčioti, kad parapijoje gyvena vis daugiau žmonių ir vis mažiau jų lanko bažnyčią.

Reikia bent kiek daugiau paprastumo. Šio sekmadienio Evangelija mums aiškiai sako, jog Dievui reikalingas mūsų indėlis, kad būtų padėta pasauliui. Žinoma, to nepakaks, kaip, žvelgiant žmogišku vertinimu, nebūtų pakakę ir penkių kepalėlių duonos ir dviejų žuvų miniai dykumoje. Visa, ko pritrūks, pridės Dievo Širdies meilė.

Dievas niekuomet neveikia už mus, Jis nepakeičia mūsų pastangų savo daromais stebuklais, tačiau visuomet laukia, kol mes padarysime tai, kas priklauso nuo mūsų, kad paskui tai pripildytų savo malone.

Ar mes norime būti Dievo dovana pasauliui? Dovana vieni kitiems?








All the contents on this site are copyrighted ©.