Prieš keturis dešimtmečius žmogus žengė pirmuosius žingsnius mėnulyje. Amerikiečių astronautų žygį skrydį labai dėmesingai sekė popiežius Paulius VI.

Šiomis dienomis sukanka 40 metų nuo pirmojo skrydžio į mėnulį. Misija Apolonas 11 prasidėjo liepos 16 dieną – iš Cape Kennedy kosminių misijų centro pakilusi milžiniška, 110 metrų aukščio, raketa Saturn V į žemės orbitą iškėlė kosminį laivą su trimis astronautais – Neilu Armstrongu, Edwinu Aldrinu ir Michaelu Collinsu. Liepos 19 dieną Apolonas 11 pasiekė mėnulio orbitą. Liepos 20 dieną, nuo tarnybinio modulio atsikabinęs nusileidimo modulis, 20.17 val. Grinvičo laiku palietė mėnulio paviršių. Ir tik po beveik septynių valandų, jau liepos 21 dieną 2.56 minutės, pirmasis žmogus – astronautas Neilas Armstrongas išlipęs iš nusileidimo modulio žengė pirmus žingsnius. „Tai mažas žmogaus žingsnis, bet gigantiškas visos žmonijos šuolis “,- ištarė Armstrongas. Tuoj išlipo ir antrasis astronautas – Edwinas Aldrinas. Tuo tarpu trečiasis misijos dalyvis Michaelas Collinsas buvo pasilikęs aplink mėnulį skriejančiame valdymo modulyje. Pirmieji du žmonės mėnulio paviršiumi vaikščiojo maždaug tris valandas. Po to prasidėjo grįžimo procedūra. Liepos 24 dieną visi trys astronautai laimingai pasiekė Žemę.

* * *

Skrydį į mėnulį nuo pat pradžių dėmesingai sekė popiežius Paulius VI. Už Apolono 11 misijos sėkmę ypatingai meldėsi Jungtinių Amerikos Valstijų katalikai. Amerikos bažnyčiose ir amerikiečių katalikų namuose tomis dienomis buvo kalbama tuometinio Bostono arkivyskupo kardinolo Richardo Cushingo sukurta malda: „Amžinasis Tėve, tu norėjai, kad žmogus tyrinėtų, valdytų ir atbaigtų tavo sukurtąją visatą. Tu žmogaus kūrybiniam darbui patikėjai savo visatos tolimesnį vystymąsi. Štai trys žmonės palieka mūsų planetą ir pirmą kartą neša žmonijos pėdsakus ant dulkėmis padengto mėnulio paviršiaus. Mes prašome tave, Viešpatie, saugok ir globok tuos vyrus, kurie ryžosi drąsiam žygiui, norėdami atverti duris į naują žmonijos gyvenimo erą“.

* * *

Amerikiečių misija Apolonas 11 savo tikslą pasiekė 1969 metų liepos 20 dieną, sekmadienį. Tą dieną sekmadienio vidudienio maldai susirinkusiems tikintiesiems popiežius Paulius VI kalbėjo:

Šiandien yra nepaprasta, istorinė data visai žmonijai, - sakė popiežius kai iki išsilaipinimo mėnulyje jau buvo likę tik keletas valandų. Šitas nepaprastas, nuostabus įvykis mums teikia progą giliai susimąstyti. Štai nebylus kosmosas mums vis labiau atskleidžia savo paslaptingą veidą beribiuose nesuskaitomuose šimtmečiuose ir neišmatuojamose erdvėse. Kas yra visata? Iš kur, kaip ir dėl ko šita beribė visata? Mus verčia susimąstyti ir žmogus. Kas yra žmogus? Iš kur nuostabus žmogaus genijus? Iš kur toji jokių pavojų nepaisanti žmogaus drąsa? Ką reiškia toji fantastiška žmogaus pažanga? Pražuvęs beribiuose kosmoso plotuose kaip maža dulkė, žmogus savo protu įstengia apvaldyti kosmosą. Kas tad yra žmogus?

Kas esame mes, jei sugebame atlikti tokius nepaprastus darbus ir žygius? Žmogaus pasiekta pažanga mus verčia giliai susimąstyti. Žmonijos moralinė ir techninė pažanga šiandien pasiekia tokių rezultatų, kurie ankščiau atrodė nepasiekiami. Kyla tad klausimas: ar yra kokios nors žmogaus pažinimo ir jo veikimo galutinės ribos? Nusistebėjimas, entuziazmas, užsidegimas matant žmogaus genijaus sukurtus įrankius ir jo rankomis atliktus darbus, kartais mus sužavi gal būt net iki pamišimo. Štai čia kaip tik ir yra pavojus. Mes turime saugotis, kad žmogaus genijaus sukurti įrankiai mums nepasidarytų stabais. Tiesa, kad įrankiai beveik neribotai gali padidinti žmogaus pajėgumą. Bet iš kitos pusės turime klausti, ar tas pajėgumas visuomet tarnauja žmogaus naudai? Ar tas pajėgumas žmogų padaro geresniu? Ar jį padaro labiau žmogumi? Ar žmogaus pasigaminti įrankiai kartais nepadaro jo tarsi vergu? Ar įrankiai kartais neuždaro žmogaus gyvenimo sistemų kalėjime, užuot tarnavę jo dvasiniam pakilimui bei tobulėjimui? Visa priklauso nuo žmogaus širdies. Dėl to būtinai reikia, kad žmogaus širdis pasidarytų laisvesnė, geresnė, religingesnė. Šios istorinės dienos aušroje, kada švenčiame žmogaus sukurtų, kosmosą apvaldančių įrankių triumfo šventę, turime prisiminti žmogaus pareigą apvaldyti patį save.

Dar ir šiandien žemės paviršiuje siaučia trys žiaurūs karai: Vietname, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Prie jų šiomis dienomis prisidėjo ketvirtas karas su tūkstančiais aukų Salvadore ir Hondūre, - kalbėjo popiežius Paulius VI prieš 40 metų. Kur yra tikrasis žmoniškumas? Kur broliškumas ir taika? Kol visos šios nelaimės nesiliaus, tol nebus galima kalbėti apie tikrą žmonijos pažangą. Dėl to turime melstis, kad šitas mokslo ir technikos triumfas, kurio šventę šiandien švenčiame, būtų kreipiamas į tikrąją dvasinę, moralinę ir medžiaginę žmonijos pažangą, – kalbėjo popiežius Paulius VI.

* * *

Pačią svarbiausią misijos dalį – išsilaipinimo mėnulyje momentą televizijos ekranuose sekė visas pasaulis. Šią transliaciją 1969 metų liepos 20-sios vakarą sekė ir popiežius Paulius VI. Tačiau jis tuo metu buvo ne savo apartamentuose, bet Vatikano astronominėje observatorijoje, kuri yra popiežiaus vasaros rezidencijos – Castelgandolfo rūmų komplekso dalis. Kai tik nusileidimo modulis palietė mėnulio paviršių, popiežius Paulius VI pasakė kalbą, prasidedančią žodžiais:

“Garbė Dievui aukštybėse ir ramybė žemėje geros valios žmonėms! – šie Dievo angelų žodžiai, kurie pirmą kartą žemėje suskambėjo Kristaus gimimo naktį, šiandien tebūna visos žmonijos himnas, švenčiant erdvių ir naujos žmonijos eros atsiskleidimo šventę. Tebūna garbė Dievui! Tebūna pasididžiavimas žmonėms, kurie įgyvendino šį didįjį erdvių užkariavimo žygdarbį. Garbė atsakingiems valstybės pareigūnams, mokslininkams, tiems, kurie planavo, organizavo ir įvykdė šį milžinišką uždavinį.

Anglų kalba kreipdamasis į mėnulyje nusileidusius astronautus, popiežius jiems sakė:

„Pagarba, sveikinimas ir palaiminimas jums, mėnulio užkariautojai. Nuneškite tam tolimajam mūsų naktų ir mūsų svajonių palydovui dvasinį žodį. Jūsų žygdarbis tebūna himnas Dievo, mūsų Kūrėjo ir Tėvo garbei. Mes visi savo dvasia, savo linkėjimais ir savo maldomis esame su Jumis. Jus sveikina popiežius Paulius VI su visa katalikų Bažnyčia“, - kalbėjo popiežius Paulius VI 1969 metų liepos 20 dienos vakarą.

* * *

Amerikiečiai astronautai mėnulyje paliko metalo plokštelę su tuometinių pasaulio valstybių vadovų linkėjimas. Plokštėje įrašyti ir popiežiaus Pauliaus VI žodžiai: „Viešpatie, Kristaus, koks didis tavo vardas žemėje! Kokia nuostabi tavo didybė kosmoso erdvėje! Tebūna garbė Dievui, kuris žmonėms suteikė tokią nuostabią galią. Mes prašome Dievo palaimos šiai naujųjų laikų aušrai“.

* * *

Praėjus keliems mėnesiams, 1969 metų spalio 16 dieną, popiežius Paulius VI asmeniškai susitiko su misijoje Apolonas 11 dalyvavusiais astronautais. Sveikindamas į Vatikaną atvykusius Neilą Armstrongą, Edwiną Aldriną ir Michaelą Collinsą, popiežius kalbėjo:

„Mes stebimės jūsų drąsa. Stebimės tąja tarnavimo ir taikos dvasia, kuri įkvėpė šį jūsų žygį visos žmonijos gerovei. Visos Bažnyčios, visų pasaulio tikinčiųjų malda lydėjo jus kiekvieną jūsų kelionės akimirksnį. Visos Bažnyčios vardu šiandien nuoširdžiai sveikinu jus. Drauge su jums sveikiname visus, kas savo mokslu, techniniais gabumais ir darbu prisidėjo prie šio drąsaus žygio. Artimas mokslo ir technikos bendradarbiavimas, tobula organizacija nusipelno tikro susižavėjimo ir pagarbos visame pasaulyje“

„Šitas jūsų žygis įrodo, - toliau kalbėjo popiežius, - kad žmogus yra pajėgus viršyti pats save, viršyti savo žmogišką prigimtį, Dievo duota proto šviesa pasiekti vis naujus nuostabius laimėjimus. Dėl to tebūna garbė Dievui, pasaulio Kūrėjui!“ – kalbėjo popiežius Paulius VI mėnulį pasiekusiems astronautams ir prieš keturis dešimtmečius sakytą kalbą baigė psalmės žodžiais: „Visata skelbia Dievo garbę ir dangaus skliautas pasakoja apie jo rankų darbus“.