Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O
jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė
žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė
valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis
tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs
į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys
be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)
JĖZAUS
ATOSTOGOS, Mons. Adolfas Grušas
Vargu ar yra
žmogus, kuris niekuomet nebuvo pavargęs…
Žinoma, kalbu ne apie natūralų nuovargį,
kurį patiria kiekvienas sunkiai dirbantis žmogus, bet apie tą keistą nuovargį, kuris
apima tada, kai mažiausiai jo laukiame, kai darbo įtampa susipina su asmeninio gyvenimo
nesėkmėmis ir, atrodytų, norėtųsi visam pasauliui išrėkti, jog esi pavargęs, kad tau
labai sunku.
Visi stengiamės bet kokia kaina įrodyti, kad esame geri savo reikalo
žinovai. Norime būti geri tėvai, geros motinos, geri kunigai, geros vienuolės, kol
galiausiai pasijuntame esą išvarginti gyvenimo ir tų nuolatinių pastangų, jaučiame,
jog mums skubiai reikia atsikvėpti, patirti bent kokį džiaugsmą, ramybę, kurios taip
sunkiai ieškome kasdienio gyvenimo pamišime…
Todėl šiandien ir Evangelija kalba
apie šį poilsio poreikį, leisdama suprasti mums, kad jei neatrasime savo gyvenimo
prasmės, jei nesuvoksime, kam esame gimę, anksčiau ar vėliau mūsų laukia tam tikras
vidinis sprogimas. Jis pasireiškia tuo, kad mes arba bėgame nuo savo įsipareigojimų,
arba užsisklendžiame savyje, arba mėginame paguosti save iliuzijomis, kad tikrai laimei
trūksta tik kelių dešimčių arklio jėgų naujo automobilio variklyje, moderniškai įrengtų
namų ar kelių raukšlių išlyginimo vis senstančiame veide…
Jėzus mato visa tai,
supranta, atjaučia ir todėl su švelnumu prabyla į nuvargusius apaštalus: „Eikite sau
vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.
Tai nėra apsimestinė ir demonstruojama
užuojauta. Išganytojas pilnai supranta ir atjaučia žmonių svajones ir skausmą. Jėzus
pažįsta žmogaus skausmą, nes pats yra žmogus.
Viešpats sutinka iš misijų kelionės
grįžusius apaštalus, apie kurių išsiuntimą mums pasakojo praėjusio sekmadienio Evangelija.
Mokiniai kupini entuziazmo, tačiau pavargę, džiugūs, bet su nuovargiu akyse. Išganytojas
klausosi jų su šypsena, nes Jam patinka Jo mokinių sėkmė, Jis yra laimingas, jei mes
esame džiugūs, tačiau drauge pastebi ir jų nuovargį. Jėzus mato, kad apaštalai tiesiog
plyšta iš nuovargio, taip, kaip kunigai, važinėjantys per kelias parapijas, kuriems
reikia visų pirma rūpintis, kaip suremontuoti visus pastatus ir užkamšyti visas skyles,
vietoje to, kad galėtų kurti bendruomenes. Jėzus mato savuosius, besirūpinančius ligoniais,
ir mąsto apie išvargusias motinas, kurios jau nebeturi jėgų gyventi, o vien tik meldžiasi,
prašydamos vidinės ramybės, šviesos, bent šiek – tiek poilsio…
Viešpats mums
visiems siūlo pailsėti drauge su juo: tyloje, dykumoje. Jis ragina mus pasitikėti
Juo, pažvelgti jam į akis, nes Jis yra tas Ganytojas, kuris be galo rūpinasi savo
avimis, kuris už jokią kainą nesutiks nė vienos jų netekti.
Jėzus kviečia savuosius
eiti nuošaliau ir pailsėti…
Tikras dvasios poilsis yra tada, kai galime pasitraukti
nuo mus varginančios kasdienybės ir pabūti nuošaliau kartu su Jėzumi.
Visuomet
egzistuoja pavojus atostogas, poilsį suvokti kaip galimybę patirti naujus įspūdžius,
išgyventi euforiją, perteklių. Vis madingesnės tampa kelionės į tolimus kraštus, tačiau
nesu tikras, kad Jėzus, ragindamas mokinius eiti pailsėti, galvojo apie tai. Nuošalesnę
vietą įmanoma rasti ir savo širdyje…
Reikia tik nepamiršti, kad ten turi būti
vietos ir Viešpačiui. Tik taip galėsime atgauti kūno ir sielos pusiausvyrą, kurią
dažnai užgožia skubūs kasdieniniai reikalai. Tegul tai bus nepaprasta Dievo dovana,
metas, kai įsiklausysime į savo ir kitų žmonių poreikius, kai suvoksime, kam gyvename
ir kaip gyvename...