Profesorius S. Zamagni. Enciklikos „Caritas in veritate“ pasiūlymai

Vienas iš antradienio spaudos konferencijoje pristačiusiųjų trečiąją popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“ buvo Stefano Zamagni, Bolonijos universiteto ekonomikos profesorius, gerai žinomas ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų.

Profesorius pažymėjo kelias enciklikos vietas, kurios, jo požiūriu, labiausiai „stimuliuoja mąstymą ir praverčia veiksmui“.

Visų pirma, enciklikoje kviečiama atsisakyti ir pranokti dichotomiją, priešpriešą tarp ekonominės sferos ir socialinės sferos. Šios priešpriešos perspektyvoje, užsiimti ekonomine veikla reiškia siekti tik pelno ir rūpintis tik savimi. Tobulas verslininkas yra tas, kuris pasiekia maksimalų pelną. Tie, kurio to nesiekia, esą yra ne ekonominėje, o socialinėje sferoje.

Anot profesoriaus Zamagni, enciklika tvirtina priešingai: galima būti verslininku ir tada, jei sieki socialiai naudingų tikslų ar vadovaujiesi socialiniais motyvais, ne tik pelno siekimu. Nereikia painioti rinkos ekonomikos su kapitalistine sistema, kuri yra tik vienas iš būdų realizuoti rinkos ekonomiką. Enciklika siūlo peržengti pavojingą atstumą tarp ekonominės ir socialinės sferos. Pavojingą todėl, kad jei ekonominė veikla neturi savyje socialinės dimensijos, ji tampa etiškai nepriimtina. Ir priešingai, socialinė sfera, suvokiama tik kaip dalybų sfera be ryšių su resursais, ilgai negali tverti. Akivaizdu, kad norint ką dalinti, pirma reikia pagaminti.

Šiandien sakyti „rinka„ reiškia sakyti „konkurencija“. Konkurencija yra gera ir vaisinga ta prasme, kad sukuria įtampa, o pastaroji kuria judėjimą. Tačiau pastarasis gali įgyti labai pavojingą, „mirtiną“ pobūdį: judama ne todėl, kad siekiama bendro gėrio, bet tam, kad būtų įveikti visi kiti, pagal posakį „tavo mirtis, mano gyvybė“. Taigi, laimi pirmas, o visi kiti yra eliminuojami ir neutralizuojami. Taip socialiniai ryšiai yra suardomi ir sunaikinami, o tai daro ekonomiką nebežmogiška.

Tačiau tai nėra vienintelis kelias. Popiežiaus Benedikto XVI enciklika siūlo tai, kas vadinama „pilietine ekonomika“. Pastaroji teigia, kad įmanoma ekonominio gyvenimo viduje – o ne šalia jos arba jos išorėje - išlaikyti ir socialinę sferą. Pilietinė ekonomika yra alternatyvi žvilgsniui, kuris regi ekonomiką tik kaip išnaudojimo sferą, kurioje dominuoja stiprieji, pamynę silpnuosius. Ji taip pat alternatyvi tai liberaliai minčiai, kuri teigia, jog rinka yra ta vieta, kurioje išsprendžiamos visos visuomenės problemos.

Tam tikra ekonominės minties tradicija tvirtina, kad rinkos reikia kaip būtinos prielaidos tiek demokratijai, tiek laisvei. Bažnyčios socialinė doktrina to neneigia, bet eina toliau, kalbėdama ir apie brolybės principą, suprantamą plačiau nei individuali nuostata ar filantropija. Tai nereiškia kovoti prieš rinką, tačiau ją suvokti kaip vieną iš plataus humanizmo aspektų, liečiančių žmogaus viešąją veiklą.

Brolybė kadaise buvo Prancūzų revoliucijos vėliava. Tačiau šis žodis buvo pamirštas ir galiausiai ištrintas iš politinio bei ekonominio žodyno. Brolybės idėja buvo išlaikyta pranciškoniškos minties tradicijoje ir ji papildo solidarumo idėją. Jei solidarumas yra socialinės tvarkos principas, kuris leidžia nelygiems tapti lygiais, tai brolybė leidžia lygiems tapti skirtingais, įgyvendinant savo gyvenimo projektus. Jei brolybės jausmas išnyksta, to nepakeis „duodu, nes gaunu“ ar „duodu, nes privalau“. (rk)