Kard. Angelo Sodano homilija Vilniuje: Evangelijos šviesa tautų kelyje.

Prieš tūkstantį metų popiežius Jonas XVIII siuntė prie Baltijos krantų didį misionierių, idant jis skelbtų Kristaus Evangeliją tenykštėms tautoms. Tai buvo Brunonas Kverfurtietis, kilnusis Saksonijos žemės sūnus, išgirdęs Kristaus mokiniams skirtą priesaką: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).

Klusnus Viešpaties įsakymui, šventasis misionierius atvyko skelbti Kristaus Evangelijos į šį nuostabų mūsų Europos kampelį. Pirmas lietuvių būrys ir jų vadas Netimeras priėmė Gerąją Naujieną. Jie pasikrikštijo ir šitaip susikūrė pirmoji krikščionių bendruomenė.

Nuo to laiko Evangelijos raugas pradėjo veikti čionykščių žmonių gyvenimą ir vesti juos į tas civilizacijos aukštumas, kurios šiandien gaivina visą Tautą.

1) Garbinga istorija

Švento atminimo popiežius Jonas Paulius II 1987 metais kreipėsi laišku į lietuvius katalikus, primindamas jiems krikščionybės kelią jų palaimintoje žemėje ir plačiau aptardamas Didžiojo Kunigaikščio Jogailos krikštą 1386 metais bei jo pastangas, kurių dėka 1387 metais popiežius Urbonas VI įkūrė Vilniaus vyskupiją.

Ta proga Popiežius Jonas Paulius II galėjo tvirtinti: „Iš šio įsijungimo į krikščioniją Lietuva sėmėsi naujos ir daug žadančios dvasinės energijos, kuri palaipsniui įsikūnijo įvairiose kultūros, meno ir socialinės organizacijos formose“ (plg. Apaštališkasis laiškas „Sescentesima aniversaria“, 1987 birželio 5).

Šiandien mes čia susibūrėme dėkoti Dievui už tai, ką Lietuva pasiekė daugybės tikinčiųjų vyrų ir moterų dėka, amžių tėkmėje skleidusių šioje žemėje Kristaus Evangelijos šviesą.

2) Įsipareigojimas ateičiai

Brangieji broliai ir seserys Viešpatyje, šių Šventųjų Mišių pirmame skaitinyje Apaštalas Paulius ir mums priminė, tai ką prieš du tūkstančius metų jis rašė Tesalonikų krikščionims: „Pasitikėdami Dievu mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“ (1 Tes 2,2).

Taip pat ir šiandien galime Viešpatyje rasti drąsos skelbti Dievo Evangeliją naujosioms kartoms.

Neseniai Romoje užbaigėme Pauliaus metus; jais minėjome du tūkstantmečius, sukakusius nuo Šventojo Pauliaus gimimo Tarse, dabartinėje Turkijoje.

Didysis Apaštalas jautė tokį įsakmų būtinumą skelbti Kristaus žinią, kad Korinto tikintiesiems jis rašė: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9,16).

Toks tebūnie ir mūsų įsipareigojimas ateičiai!

3) Trys skelbimo būdai

Dviejų tūkstančių metų Bažnyčios gyvenimo patirtis mus moko, jog evangelizavimo darbas būna vaisingas tik tuomet, kai jis vyksta viena kitą papildančiomis formomis.

Asmeninis liudijimas visada buvo svarbiausias Kristaus skelbimo būdas. Kažkas netgi yra parašęs, jog asmeninis liudijimas yra tarsi penktoji Evangelija, kuri, eidama pavymui pirmosioms keturioms, liudija pasauliui tas vertybes, kurių Jėzus mus mokė. Šitai juk darė ir jūsų žemės šventieji, pradedant jūsų Globėju Šv. Kazimieru iki pat Vyskupo Jurgio Matulaičio. Net jei kartais jų lūpos tylėjo, visada kalbėjo jų gyvenimo pavyzdys.

Kur buvo įmanoma, krikščionių asmeninį liudijimą lydėjo atviras Evangelijos skelbimas.

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15): tai Jėzaus mokiniams suteiktas misionieriškasis siuntimas. Tai įsakymas, kuris įpareigoja visų laikų krikščionis.

Šiandien mūsų Europa kartais atrodo tarsi užsisklendžianti, patenkinta savo žemiška gerove, o paskui staiga, nelaimių prislėgta, ji kelia akis aukštyn ir ieško vilties žinios. Mes, krikščionys, turime duoti jai tą žinią. Tai priesakas, kurį mums Kristus paliko.

Trečiasis Evangelijos skelbimo būdas visada yra meilės darbai artimui, kuriame krikščionys mato Kristaus veidą.

Antai, Mato Evangelijoje skaitome, kad pats Jėzus mums sako, jog teismo dieną būsime įvertinti pagal mūsų meilę: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane... Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,34-40).

Tad ir mūsų šiandienį misionieriškąjį skelbimą visada telydi artimo meilės darbai, pagalba vargstantiesiems, jaunimo ugdymas, taip pat visos kitos socialinės plėtros formos.

4) Vilties aušra

Brangūs bičiuliai lietuviai, šios gražios dienos atminimui noriu jums palikti štai tokią žinią: toliau ženkite jūsų protėvių pramintu šlovingu taku. Žinau, kad nuo amžių jūs meldžiate Dievo Motinos, ypač garbinamos Aušros Vartų šventovėje, užtarimo.

Marija jus telydi brėkštant trečiojo krikščioniško tūkstantmečio aušrai, tegloboja jūsų Tautą ir visą Europą.

Šito jums linki ir popiežius Benediktas XVI, pasiuntęs mane, norėdamas būti arti jūsų šią šventės dieną, panašiai kaip su jumis būdavo ir ankstesni Romos vyskupai ir liūdnomis, ir giedromis jūsų istorijos valandomis.

Kartu su Popiežiumi, jums artimi ir jūsų vyskupai, kurie, kaip uolūs ganytojai, kiekvieną dieną darbuojasi dėl Tautos dvasinės gerovės.

Brangūs bičiuliai lietuviai, išsaugokite ir dar gražiau papuoškite savo tėvynės krikščionišką veidą. Šitaip jūs pasitarnausite ir Europai, kartais gundomai užmiršti krikščionišką savastį.

Žinoma, visiems žmonių kūriniams reikalingas atnaujinimas. Tai puikiai supranta žvejai, jūsų pakrantėse turintys kartais taisyti savo laivus. Net jei kartais tenka pakeisti ir dideles lentas, laivas vis tiek lieka tas pats, ir sutaisytas jis drąsiau stos į grumtynes su Baltijos bangomis.

Štai taip šiandien įmanoma atnaujinti ir kai kuriuos tautos gyvenimo aspektus, integruoti juos į platųjį europinį horizontą. Tačiau Lietuva yra pašaukta ir išsaugoti bei dar labiau sustiprinti savo krikščioniškąją tapatybę.

Tokiu būdu jūsų kilnioji Tauta didžiai prisidės prie tikros naujosios Europos pažangos. Amen!