Laukiant popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos

Liepos 7-ąją bus pristatyta trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in veritate“, kuri tuo pačiu vadinama jo pirmąją socialine enciklika. Tačiau kuo skiriasi „socialinė enciklika“ nuo kitų?

Istoriškai pirmoji socialinė enciklika „Rerum Novarum“ buvo publikuota popiežiaus Leono XIII 1891 metais. Joje visas dėmesys skiriamas industrijos darbininkų padėčiai. Katalikiškos tradicijos šviesoje buvo kalbama apie darbą, teisingą užmokestį, teisę kurti profesines sąjungas, apie įvairias to laiko socialines ir politines aplinkybes. Galima būtų apibendrinti, kad socialinėje enciklikoje kalbama ir mokoma apie žmogų visuomenėje Evangelijos ir Bažnyčios tradicijos šviesoje. Visuma tokio mokymo yra vadinama „Bažnyčios socialine doktrina“. Šiai visumai priklauso ne tik socialinės enciklikos, bet ir atitinkamomis progomis pasakytos popiežių kalbos, vieši laiškai, vyskupų konferencijų dokumentai, kompendiumai, pavienių teologų, tame tarpe ir pasauliečių, veikalai. Tačiau socialinės enciklikos turi ypač autoritetingą statusą.

Žinoma, nereikia manyti, kad iki Leono XIII apie socialines temas Bažnyčioje nebuvo kalbama. Priešingai, apie tai rasime ištisus puslapius pirmųjų amžių Bažnyčios tėvų raštuose, viduramžių teologų traktatuose. Tačiau nuo XIX amžiaus, tam tikra prasme analogiškai socialinių mokslų gimimui, socialinės temos Bažnyčioje aptarinėjamos specifiškai, iškeliant į pirmą planą. Taigi, Bažnyčios socialinė doktrina neatsirado iš karto. Ji vystėsi amžiams bėgant, keičiantis istorinėms aplinkybėms, kol iš tai vienur, tai kitur pabirusių įžvalgų tapo organišku mokymu, su aiškiais principais ir interpretacijos tradicija.

Popiežiaus Benedikto XVI enciklika įneš indėlį į jau solidų jo pirmtakų paliktą bagažą. Po Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ sekė Pijaus XI „Quadragesimo Anno“, kurioje aptariami socialiniai pokyčiai nuo Leono XIII laikų, praūžus I Pasauliniam karui ir 1929 –ųjų metų pasaulinei ekonominei krizei. Pijaus XI ranka pasirašytos enciklikos „Mit brennender Sorge“ (1937) ir „Divini Redemptoris“ (1937). Pirmojoje kritikuojamas Reicho režimas, kitoje ateistinis komunizmas.

Jono XXIII enciklikose „Mater et Magistra“ (1961) bei „Pacem in terris“ (1963) kalbama apie artimesnius visuomenių ir valstybių santykius, poreikį kurti bendrystę ir taiką, atsikratyti branduolinio karo šešėlio.

1967 metais jau Pauliaus VI enciklikoje „Populorum progressio“ rasime visame pasaulyje garsiai nuskambėjusią frazę, jog „vystymasis yra naujas taikos vardas“. Beje, Pauliaus VI iniciatyva Bažnyčios gyvenime nuo 1968 metų minima Pasaulinė taikos diena, kurios proga skelbiamas viešas popiežiaus laiškas viena ar kita tema. Šie laiškai taip pat yra Bažnyčios socialinės doktrinos dalis.

Jonas Paulius II socialinėms temoms skyrė „Laborem Exercens“ (1981), „Sollicitudo rei socialis“ (1987), „Centessimus Annus“ (1991). Pirmoje kalbama apie darbą, kuris nėra tik prekė, tačiau taip pat asmens tapatybės ir orumo šaltinis. Antroje pagilinama „vystymosi“ sąvoka, pažymint, jog tai ne tik ekonomika. Trečiojoje aptariama situacija po sovietinio bloko žlugimo. (rk)