Apaštalo Pauliaus metų uždarymas. Popiežiaus Benedikto XVI sekmadienio vakarą vadovauti mišparai šv. Pauliaus relikvijas saugančioje bazilikoje.

Sekmadienį, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse, baigėsi apaštalo šv. Pauliaus metai. Popiežius Benediktas XVI juos uždarė sekmadienio vakarą vadovaudamas mišparams šv. Pauliui dedikuotoje bazilikoje už antikinės Romos miesto sienų, po konfesijos altoriumi saugančioje jo relikvijas.

Mišparų metu sakytą homiliją popiežius pradėjo informuodamas apie neseniai atliktus šv. Pauliaus sarkofago tyrimus. Pats sarkofagas nebuvo atidarytas, tačiau išgręžus mažą skylutę ir pro ją įvedus zondą, viduje buvo aptikta purpuro spalvos lino drobės fragmentų, padengtų aukso skarda ir mėlyno audeklo su lininiais ataudais. Taip pat aptikta raudonų smilkalų grūdelių ir baltyminių bei kalkinių medžiagų. Atlikus sarkofago viduje surastų kaulų fragmentų anglies izotopo C14 tyrimus, nustatyta, kad tai kaulai žmogaus, gyvenusio tarp pirmojo ir antrojo amžiaus. Tyrimus atlikę specialistai nežinojo, kad tiria kaulų fragmentus iš Pauliaus sarkofago. Visa tai, - sakė popiežius, - atrodo, patvirtina vieningą tradiciją, kad tai tikrai apaštalo šv. Pauliaus žemiškieji palaikai.

Daug žmonių pastaraisiais mėnesiais ėjo Pauliaus pramintais keliais – tiek keliais pirmąją, fizine šio žodžio prasme, tiek ir dvasiniais keliais, - kalbėjo popiežius sekmadienio vakarą. Pauliaus metai baigiasi, tačiau mūsų keliavimas su Pauliumi, su juo ir jo dėka artimesnis susipažinimas su Jėzumi, troškimas būti, kaip Paulius, Evangelijos perkeistais žmonėmis – visada bus mūsų krikščioniško gyvenimo svarbiausi dalykai.

Visiems Pauliaus laiškams būdingi du pagrindiniai bruožai, - toliau mišparų homilijoje aiškino popiežius. Pirmiausia Paulius kalba apie Kristaus slėpinį, o po to aiškina kaip jis veikia mūsų tikėjimą, ką jis reiškia mūsų kasdieniam gyvenimui. Štai, Laiške Romiečiams, Paulius tvirtina, jog Kristus pradėjo naują Dievo garbinimą. Šito naujojo kulto esmė ta, kad pats žmogus yra Dievo garbinimas, kad jis pats yra Dievui aukojama auka, kad visas mūsų gyvenimas turi šlovinti Dievą. Kaip tai pasiekti? Laiške Romiečiams Paulius ragina: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rm 12,2). Svarbiausi du dalykai – „pasikeisti“ ir „atsinaujinti“. Turime tapti naujais žmonėmis. Tikriausiai turėdamas galvoje savo radikalų atsivertimą, kai jis sutiko prisikėlusį Kristų prie Damasko vartų, Paulius Antrajame laiške Korintiečiams rašo: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5,17). Mes tampame naujais žmonėmis, jei leidžiame, kad Kristus mus perkeistų. Jis yra tobulai naujas žmogus. Ir mes galime būti nauji, jei tik leisime, kad jis mus atnaujintų.

Reikia atnaujinti visą mūsų mąstyseną. Pauliaus naudoją graikišką terminą „nous“, kuris reiškią dvasią, jausmus, protą, ar tiesiog pačia bendriausia prasme, visą mūsų pasaulėžiūrą. Mes galbūt manėme, kad teks ką nors pakeisti mūsų elgesyje, gal ko nors atsisakyti ar ką nors patobulinti, o štai Paulius sako, kad reikia mesti į šalį kas sena ir viską pradėti iš naujo. Senojo žmogaus mąstysenoje buvo svarbu gerovė, nuosavybė, įtaka, sėkmė, šlovė. Tačiau, pasak Pauliaus, vis tai labai siaura, uždaryta mūsų egoizmo ribose. Mums šito negana, mums reikia stengtis suprasti ko Dievas nori ir leisti jam pagal savo valią transformuoti mūsų gyvenimus.

Tą patį dar išsamiau Paulius aiškina Laiške Efeziečiams. Ketvirtajame skyriuje skaitome: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Ef 4,14). Paulius nori, kad mūsų tikėjimas būtų brandus ir atsakingas. Tačiau mūsų laikais sąvoka „brandus tikėjimas“ įgavo visai kitokią prasmę, tapo labai paplitusiu lozungu, - kalbėjo popiežius Pauliaus metų uždarymo mišparų homilijoje. Būti brandžiam, reiškia savarankiškai be Bažnyčios ir be jos ganytojų pačiam nuspręsti ką tikėti ir ko ne. Vis dėlto, ne apie tokią tikėjimo brandą kalba apaštalas Paulius. Pasak jo, būti „siūbuojamiems bet kokio mokymo vėjelio“ – tai ne branda, bet infantilizmas. Šiais laikais, - kalbėjo popiežius, - brandus tikėjimas reiškia pagarbą žmogaus asmens gyvybei nuo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties, visišką smurto atmetimą. Brandus tikėjimas – tai visam gyvenimui sudarytos vyro ir moters santuokos pripažinimas. Brandus tikėjimas sugeba atskirti Šventosios Dvasios dvelksmą, nuo laikinų madų vėjų.

Tą patį, tik iš kitos perspektyvos, Paulius aiškina Laiške Efeziečiams (3,16) ir Antrajame laiške Korintiečiams (4,16) kalbėdamas apie „vidinį žmogų“. Vidinis žmogus turi stiprėti – tai ypač mūsų laikams labai aktualus imperatyvas. Vidinė tuštuma, žmogaus dvasinis silpnumas, bandymai tą tuštumą užpildyti tokiomis beviltiškomis priemonėmis kaip narkotikai – tai iš tiesų, - kalbėjo popiežius, - yra viena rimčiausių nūdienos problemų. Reikia proto ir širdies sąveikos, reikia jautrumo, reikia meilės ir tiesos. Tačiau tai neįmanoma be artimo bendravimo su Dievu malda ir sakramentais. Reikia, sako Paulius, „kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“ (Ef 3, 17-19). Paulius mus moko, kad meilės akimis mes sugebame mati kur kas toliau negu vien proto akimis ir kad tik visų tikinčiųjų bendrijoje – su ja, o ne prieš ją – mes sugebėsime aprėpti Kristaus slėpinį, - kalbėjo popiežius sekmadienio vakarą vadovaudamas mišparams, kuriais buvo užbaigti apaštalo Pauliaus metai. (jm)