Tryliktasis eilinis sekmadienis

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“.Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5,21-43)

TIKĖJIMO STEBUKLAS, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijoje Morkus mums pasakoja apie dvi situacijas, kuomet žmogus susiduria su didžiausiu skausmu, visiška neviltimi. Tai tragedijos viršūnė, kai gyvenimo laivelį apverčia įsisiautėjusi audra.

Kraujoplūdžiu serganti moteris yra ne vien ligonė, nesėkmingai ilgus metus ieškojusi pagalbos pas žymiausius krašto gydytojus. Pagal žydų įstatymą ji yra nešvari ir negali prisiliesti nė prie vieno žmogaus, jo taip pat nesutepdama ritualine prasme. Ji neturi jokio jausmų gyvenimo, tikriausiai neturi nei šeimos, nei draugų, dėl ją ištikusios ligos ji yra priversta būti viena.

Neviltyje skendi ir Jajiras: argi gali būti didesnis skausmas, nei nuosavo vaiko liga ir mirtis?…

Serganti moteris prie Jėzaus prisiartino baikščiai, trokšdama, kad niekas jos nepastebėtų. Ji nedrįso ko nors prašyti Mokytoją, ji net nemanė, kad turi teisę ko nors prašyti. Ilgi vienatvės metai privertė ją pačią patikėti, kad ji yra nusidėjėlė, kad yra nešvari. Jai uždrausta prisiliesti prie bet ko, kad tam žmogui ji neperduotų savo kalčių, tačiau neviltis priverčia moterį peržengti Įstatymą. Ji prisiliečia prie Jėzaus apsiausto, labai lengvai, vos tik pirštų galiukais paglostydama jį, kad tik Tas, kurį ji paliečia, to nepajustų…

„Kas mane palietė?“- klausia Jėzus.

Moteris išbąla, o apaštalai bando sulaikyti prie Viešpaties besispaudžiančią minią: „Argi nematai, Mokytojau? Visi prie Tavęs spaudžiasi.“

Vis tiktai teisus lieka Jėzus. Iš tikrųjų tūkstantinė minia spaudėsi aplink Jį, tačiau palietė vien tik toji moteris. Ji palietė Dievo Sūnaus Širdį, pasinaudojo Jo galybe ir pasveiko. Ji, visų laikoma nusidėjėle, neverta, visų smerkiama, patyrė Dievo malonę, pagydžiusią jos sielos gelmes, išvadavusią iš bet kokio vidinio nerimo.

Kaip tik tuo metu atėjo ir pasiuntiniai iš Jajiro namų, pranešdami liūdną žinią: mergaitė mirė. Nežiūrint to, Jėzus atkakliai ragina visus eiti pas Jajirą, tvirtindamas, kad mergaitė ne mirė, o miega. Šie Viešpaties žodžiai sukėlė pašaipų audrą. „Žmonės tik juokėsi iš Jo“…

Ši situacija yra nesuprantama. Kokie žmonės galėjo prieš akimirką raudoti mirusios mergaitės ir tuojau pat juoktis? Galima tik įtarti, kad jų rodomas skausmas buvo apsimestinis, demonstruojamas išorėje, tačiau visiškai nepaliečiantis jų vidaus.

Vienintelis, kuris tikrai supranta Jajiro skausmą, yra Jėzus. Jis, kuris vėliau verks prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, žino tai, atjaučia, leidžiasi apimamas to paties skausmo. Jis atiduos savo gyvybę už Lozorių, už Jajirą, sergančią moterį, prikeltą mergaitę, už mus, už mane…

Mūsų Dievas nėra abejingas skausmui ir neapsimeta kenčiąs, bet pats dalyvauja tame skausme.

Praėjusį sekmadienį girdėjome Jėzaus klausimą, skirtą apaštalams: „Ar jums dar tebestinga tikėjimo?“. Šiandien Viešpats sako kraujoplūdžiu sirgusiai moteriai: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, Jis taria Jajirui: „Nenusigąsk, vien tikėk“.

Kaip tik čia ir išryškėja esminis skirtumas tarp apaštalų, kurie visąlaik prisiliesdavo prie Jėzaus, bet nesulaukė jokių pasekmių, ir sergančios moters. Tuo parodomas ir skirtumas tarp Jajiro ir jo artimųjų, kurie sugeba tik šaipytis. Tas skirtumas kyla iš tikėjimo.

Tikėjimas nuramina vidines audras, užgydo dvasios žaizdas, prikelia mus gyvenimui. Pasakodamas apie tuos du stebuklus, evangelistas Morkus ragina mus susimąstyti apie savo pačių tikėjimą.

Tikiuosi, kad mes tai ir padarysime…