Raudonajam Kryžiui 150 metų

Netrukus Raudonojo Kryžiaus organizacija minės 150 metų sukaktį. Pastaroji sutampa su Solferino mūšio data - 1859 metų birželio 24-ąją diena.

Tuosyk Solferino vietovėje, šiaurės Italijoje, susikibo austrų imperijos ir Prancūzijos bei Sardinijos karalystės jėgos. Mūšyje iš abiejų pusių dalyvavo apie 230 000 karių. Po keliolikos valandų kautynių lauke krito per 14 000 austrų kariuomenės žmonių ir 15 000 prancūzų-italų karių. O dar apie 40 tūkstančių sužeistųjų liko paprasčiausiai gulėti susirėmimų vietoje, mat niekas nenorėjo ir negalėjo tokiu sužeistųjų skaičiumi pasirūpinti. Labiau rūpinamasi buvo tik aukštesnio laipsnio kariais ar socialinio statuso žmonėmis, o visi kiti praktiškai paliekami likimo valiai.

Tokias milžiniškų skerdynių pasekmes išvydo verslo žmogus Henry Dunant, atvykęs iš Ženevos derėtis su Napoleonu III dėl kai kurių teritorijų Alžyre įsigijimo. Jis apsistojo vietovėje, kurioje buvo atgabenti keli tūkstančiai sužeistųjų, priklausiusių abejoms pusėms, o dabar tiesiog suguldytų vienas šalia kito. Dunant beviltiškai bandė rasti gydytojų, kokios pagalbos, bet galiausiai pasinaudojo vienintele alternatyva – kreipėsi vietinius gyventojus ir su jų pagalba kelias dienas slaugė sužeistuosius, nepriklausomai nuo jų tautybės, ir vyko į mūšio lauką ieškoti ten dar likusių gyvųjų. Tačiau buvo aišku, jog tos pastangos padėti buvo labai mažos, palyginus su poreikiais.

Grįžęs į Ženevą Henry Dunant negalėjo užmiršti tragiškos patirties, kurią po kelerių metų išliejo knygoje. Būtent joje jis suformulavo savanoriškų organizacijų, kurios taikos metu padėtų įvairių nelaimių ištiktiems žmonėms, o karo metu rūpintųsi sužeistaisiais idėją. Knygoje taip pat klausiama ar įvairių tautų karinės vadovybės negalėtų susitarti dėl „tarptautinio principo“, kuris garantuotų ir gintų savanorių grupių veiklą.

Knyga ir jos idėjos sulaukė didelio atgarsio, o jos autorius patikimų šalininkų palaikymo. 1863 metais gimė pirmosios institucinės Raudonojo Kryžiaus formos, o 1864 metais Ženevoje buvo surengta tarptautinė diplomatinė konferencija ir pasirašyta vadinamoji „Ženevos konvencija“ apie mūšio lauke sužeistų karių padėties „pagerinimą“.

Joje numatoma, kad karo ligoninės ir medicininis personalas yra „neutralūs“ ir neliečiami, nepriklausomai kokiai kovojančiai pusei priklausytų. Taip pat numatyta, kad karo ligoninės priims visus sužeistuosius, nepriklausomai nuo to, kuriai pusei jie priklauso.

Ženevos konvencija, įkūnijusi Henry Dunant pageidautą „tarptautinį principą“, yra viena iš dabartinės tarptautinės humanitarinės teisės ištakų. Henry Dunant 1901 metais buvo įteikta pirmoji Nobelio taikos premija. Pati Raudonojo Kryžiaus organizacija vėliau dar kelis kartus gavo šį apdovanojimą. (rk)