Popiežius susitiko su „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos nariais
Vidudienį popiežius Benediktas XVI priėmė „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos narius.
Visų pirma Šventasis Tėvas pasveikino Vatikano Popiežių salėję susirinkusius Fondo
atstovus, bei dalyvaujančius buvusį Italijos politiko Alcide de Gasperi ilgametį bendradarbį
Giulio Andreotti bei dukterį Maria Romana. Popiežius pažymėjo, kad Alcide de Gasperi
buvo iškyli asmenybė, socialinių pokyčių Italijoje ir Europoje metu sugebėjusi efektyviai
darbuotis visuotinio gėrio labui, savo tikėjimą paversti konkrečiais darbais. Tarp
visų kitų politiko nuopelnų popiežius paminėjo tai, kad de Gasperi sugebėjo išmintingai
vadovauti Italijos atstatymui, gynė laisvę ir demokratiją, sutvirtino Italijos įvaizdį
tarptautinėje plotmėje bei skatino ekonominį vystymąsi, dalyvaujant visiems geros
valios žmonėms.
Popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad de Gasperi asmenyje susiderino
dvasingumas ir politika, kurie atsispindėjo jo visuomeninėje ir dvasinėje veikloje.
Kad tai galėtume suprasti, negalima tik išvardinti pasiektus politinius rezultatus,
bet reikia atkreipti dėmesį ir į de Gasperi subtilų ir tvirtą tikėjimą, kuris nuolatos
maitino protą ir veiklą. Jo tvirtų evangelinio liudijimo šaknų reikia ieškoti iš šeimos
gautame žmogiškame ir dvasiniame auklėjime, kur meilė Kristui buvo kasdieninė duona
ir kiekvieno pasirinkimo pagrindas. 1902 metais, būdamas dvidešimtmetis vaikinas,
de Gasperi jau dalyvavo pirmajame Trento katalikų kongrese, kuriame nubrėžė apaštalinės
veiklos linijas: „Nepakanka išsaugoti krikščionybę savyje, bet verta su visa didele
katalikų kariauna kovoti ir sugražinti tikėjimui prarastas sritis“. Vėliau tai tapo
de Gasperi visos egzistencijos programa.
Popiežius pacitavo de Gasperi laišką
būsimai žmonai. Laiške rašo, kad nėra davatka ir gal net nepakankamai religingas,
kaip turėtų būti, tačiau gyvas Kristaus Asmuo veda, užvaldo, pakelia kaip vaiką. Šventasis
Tėvas pabrėžė, kad nebestebina ir tai, kad savo labai užimtoje darbotvarkėje, visada
palikdavo laiko maldai. O visada, kai tik būdavo įmanoma, dieną pradėdavo dalyvavimu
šv. Mišiose.
Toliau Popiežius pacitavo vieną de Gasperi kalbą: „Demokratinėje
sistemoje yra suteikiamas administracinis politinis mandatas su specifine atsakomybe
[...], tačiau lygiagrečiai yra ir moralinė atsakomybė prieš savo sąžinę, kuri turi
būti nuolatos nušviesta Bažnyčios doktrinos ir mokymo.“
Iš kitos pusės, popiežius
Benediktas XVI, pripažino, kad buvo sunkumų ar net nesupratimų iš bažnytinio pasaulio
pusės, tačiau de Gasperi nuoširdi ištikimybė Bažnyčiai niekados nesusvyravo. Bet priešingai,
kiekvieną dieną de Gasperi visuomeninio gyvenimo pašaukimas buvo maitinamas ir formuojamas
popiežių dokumentuose esančiomis moralinėmis ir socialinėmis direktyvomis.
Susitikimo
su „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos nariais pabaigoje Popiežius apibendrindamas kalbėjo,
kad de Gasperi, nuolankus ir paklusnus Bažnyčiai, buvo savarankiškas ir atsakingas
savo politiniuose sprendimuose, tačiau nesinaudojo Bažnyčia siekdamas politinių tikslų
ir niekada nedarė kompromisų su savo sąžine. Savo gyvenimo pabaigoje de Gasperi teigė,
jog padarė visą, kas buvo jo galioje ir sąžinėje yra ramybė. 1954 rugpjūčio 19 d.
artimųjų apsuptyje de Gasperi, ištaręs tris kartus Jėzaus vardą, mirė.
Popiežius
Benediktas XVI palinkėjo, kad de Gasperi patirties ir krikščioniško liudijimo atminimas
būtų padrąsinimas ir paskata visiems, kurie rūpinasi Italijos ir kitų tautų likimu.
(kl)