Devintinių procesija ir iškilmės Kaune

Birželio 14 d., Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės rytmetį, prasidėjo tradicinė Devintinių procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu Kauno miesto gatvėmis iš Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios arkikatedrą baziliką, kur iškilmės vainikuotos vidudienį švęstomis šv. Mišios. Procesijoje Švč. Sakramentą nešė, o paskui Eucharistijos liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Devintinių procesija prasidėjo Švč. Sakramento išstatymu ir adoracija Įgulos bažnyčioje. Iš čia liturginė eisena judėjo Laisvės alėja bei Vilniaus gatve arkikatedros link. Procesijoje dalyvavo Kauno miesto parapijų kunigai, Kunigų seminarijos klierikai, vienuolinių kongregacijų nariai, tikintieji su savo parapijų vėliavomis. Visą kelią giedoję drauge su parapijų choristais maldingosios eisenos dalyviai keturis kartus sustojo pagarbinti Eucharistinio Jėzaus prie iš anksto parengtų altorėlių – prie Įgulos bažnyčios, „Aušros“ gimnazijos, istorinės prezidentūros, arkivyskupijos Jaunimo centro (altorėlius puošė miesto katalikiškųjų mokyklų bendruomenės ir Įgulos rektoratas). Sustojus prie altorėlių klausytasi Dievo žodžio, skelbiančio apie palaiminimus, duonos padauginimo stebuklą ir brangiausią savo nuolatinio artumo žmonėms testamentą – Eucharistijos įsteigimą, kad ja maitindamiesi galėtume būti gyvosiomis vynmedžio šakelėmis ir vykdytume Viešpaties įsakymą mylėti vieni kitus.

Devintinių procesija, paliudijusi pagarbą ir ištikimybę Eucharistiniam Jėzui, baigėsi arkikatedroje bazilikoje padėkos himnu „Tave, Dieve, garbinam“, Švč. Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu. Pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai atnaujinimu prašyta Viešpaties apipilti savo malonėmis visą Bažnyčią, Šventąjį Tėvą, vyskupus, kunigus ir pasauliečius, palaiminti valstybės vadovus ir visą tautą, kad visi taptų „broliškos vienybės ir meilės ženklu“.

Netrukus po to švęstų Mišių gausiems dalyviams arkiv. S. Tamkevičius pasakė pamokslą ir visų mintis kreipė į Eucharistiją – patį švenčiausią ir brangiausią Jėzaus palikimą – savęs paties dovanojimą, kurio jokia dovana negalėtų pranokti. „Trapiu duonos pavidalu Jėzus ateina pas mus, kad mus apglėbtų“, – sakė ganytojas kviesdamas pasvarstyti, ar tinkamai pasinaudojame šios dovanos galimybėmis ir vaisiais, kad būtume stiprūs ne savo, bet Dievo jėga. Pamoksle atkreiptas dėmesys, kaip svarbu neapsiprasti su švenčiausiais savo tikėjimo slėpiniais, su derama pagarba artintis prie Eucharistinio Jėzaus nepamirštant susitaikyti su Dievu per Atgailos sakramentą. Pamokslo pabaigoje arkivyskupas paragino kiekvieną asmeniškai apsvarstyti savo santykį su Švč. Sakramentu – jį įsteigęs Jėzus taip rodo savo meilę ir nori lydėti žmogų per visą jo gyvenimą.

Iškilmės pabaigoje arkiv. S. Tamkevičius padėkojo ištvermingiesiems procesijos dalyviams, nepabūgusiems juos visą kelią merkusio gausaus lietaus, ganytojas taip pat priminė skaudžią tautai birželio 14-osios datą – genocido pradžią ir pakvietė pagerbti ją malda, pilietine krikščionio laikysena bei padėka Dievui už viską, kas ateina iš jo rankų. (Darius Chmieliauskas)