Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. (Mk 14, 12-16.22-26)

EUCHARISTIJOS ŽMONĖS

Šiandien Viešpats nori išeiti į gatves.

Bažnyčioje Jam per ankšta.

Jis, kuris poetiškai vadinamas „Dieviškuoju Kaliniu“, palieka savo mažytę paauksuotą kamerą ir išeina į gryną orą, keliauja gatvėmis, įsimaišo į žmonių minią, džiaugiasi švente, gėlėmis, spalvomis, priimdamas taip pat ir išorinę pagarbą.

Šis viešas Eucharistijos garbinimo aspektas anksčiau būdavo labai pabrėžiamas ir Devintinių procesija buvo jo ypatinga išraiška. Deja, šiais laikais toji procesija ne kartą tampa tik pareigos atlikimu, o kartais netgi ir visai neatliekama. Trūksta vėliavas nešančių žmonių, trūksta giedančių, norinčių dalyvauti, pagaliau, trūksta noro…

Vis tiktai, švęsdami šią didžią iškilmę, negalime neprisiminti tos procesijos svarbos ir reikšmės. Ji padeda mums suprasti Kristaus Kūno ir Kraujo tikrovę.

Žinoma, tikėjimas Eucharistija apima ir adoruojančią tylą. Viešpats Jėzus pats pasirinko slaptumą, tylą ir kuklumą. Duonos ir vyno ženklai nėra „iššaukiantys“, rėksmingi, bet paprasti, susiję su kasdienybe. Jie primena šeimos stalą, o ne aikštę, namų kėdę, bet ne sostą…

Eucharistijoje Jėzus nėra „matomas“. Jis save siūlo ne akims, bet sielai. Jis ir apaštalams kalba ne apie iškilmingus „išstatymus“, bet apie žmogaus alkį: Imkite ir valgykite…

Ir vis dėlto bent kartą per metus reikia Švenčiausiąjį Sakramentą iš tos slaptumos išnešti į saulės šviesą. Iš vienos pusės žvelgiant, tai kažkas neįprasto, ypatingo, tačiau drauge primena mums, kad Dievo buvimas tarp mūsų turi būti kasdieniniu, įprastu dalyku.

Eucharistinė procesija nėra vien tik šio nepaprasto meilės Ženklo išnešimas į gyvenimo kasdienybę, bet taip pat ir tikinčiojo, kuris maitinasi tuo Kūnu, išėjimas drauge su savo Viešpačiu į viešumą. Mes tą dieną esame kviečiami viešai paliudyti, jog esame Eucharistijos žmonės, kad esame dėkingi savo Viešpačiui ir norime už tai jam parodyti ištikimybę.

Taip… Dalyvauti Eucharistijoje, reiškia: surizikuoti eiti kartu su Viešpačiu.

Kristus visuomet nori būti drauge su žmonėmis, nešti jiems paguodą ir viltį, suraminti vienišuosius, pagydyti žaizdas, pasilenkti prie vargšų ir nusivylusiųjų.

Eucharistija nėra vien tik švelnumas, intymumas ar pamaldus susikaupimas. Tai iššūkis, kvietimas dalyvauti gyvenime, mokymasis dalintis savimi, teisingumo poreikis, noras jausti broliškumą, sugebėjimas nešti kitų naštą, apsisprendimas švelniai prisiliesti prie savo brolio skausmo.

Dalyvavimas Eucharistijoje – tai ne vien savo dvasinio alkio numalšinimas, bet kartu ir įsipareigojimas malšinti kitų alkį.

Maitintis šiuo Kūnu, tolygu prisiimti riziką tapti nauju žmogumi, nes mumyse yra pats Dievas, Jo kilnumas, mūsų gyslomis teka dieviškasis gyvenimas. Mes įsipareigojame atiduoti save.

Yra švenčių, kurios baigiamos iškilmingu eucharistiniu palaiminimu. Žmonės persižegnoja ir ramia širdimi išeina iš bažnyčios. Pamaldos baigtos…

Iš tiesų, dalyvaujant Eucharistijoje, tą akimirką niekas nesibaigia. Viskas tik prasideda.

Jei tikrai nuoširdžiai priimame Eucharistiją, priimame ir riziką, kuri neapsiriboja dalyvavimu procesijoje ir tuo, kad ne visų būsime suprasti ir priimti. Kur kas svarbesnė yra mūsų užduotis keistis ir keisti pasaulį. (Mons. Adolfas Grušas)