Šventųjų skelbimo kongregacija ir stebuklingi pagijimai

Šventojo Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano“ publikavo keletą straipsnių apie Šventųjų skelbimo kongregacijos istoriją, paskirtį ir darbo būdus.

Pagarba šventiesiems yra labai sena praktika Bažnyčios istorijoje. Pirmaisiais jos gyvavimo amžiais ji glaudžiai susijusi su kankiniais, su tikėjimo broliais ir seserimis, kurie išliejo savo kraują dėl tikėjimo. Kiek vėliau „šventumas“ tapo žodžiu, kuriuo apibūdinamas Dievui atiduotas gyvenimas. Yra daug kelių, kuriais tikintieji pilnai atsiliepė į Dievo kvietimą: ne tik kankinyste, bet taip pat erudito, šeimos žmogaus gyvenimu, meilės artimui gyvenimu. Yra labai daug įvairių ir stebinančių būdų atsiliepti Dievui. Taip, kaip dar gyvas būdamas asmuo aplinkiniams buvo Dievo liudytoju, taip ir po mirties, Bažnyčios pripažintas palaimintuoju ar šventuoju, daro tą patį: rodo ne į save, o į Dievą. Toks yra sveiko pamaldumo turinys.

Vis dėlto, kaip ir kituose dalykuose, pamaldume šventiesiems praktikoje netrūko perlenkimų, neaiškumų ar dviprasmybių. Šventųjų kultas buvo aštriai kritikuotas Reformos laikais XVI amžiuje. Šiame kontekste popiežius Sikstas V 1588 metais, vykdydamas Romos kurijos reformą, įsteigė 15 dikasterijų, o tarp jų ir „Šventąją apeigų kongregaciją“, kurios užduotis buvo prižiūrėti liturgiją ir šventųjų skelbimą.

Per dešimtmečius ir šimtmečius ši kongregacija sukaupė didelę patirtį, pagal kurią išrutuliojo palaimintųjų ir šventųjų skelbimo proceso procedūras ir kriterijus, kurie vėliau buvo surinkti į nuoseklias instrukcijas. Dabartinį institucinį pavidalą kongregacija įgijo popiežiaus Pauliaus VI pontifikato metu, kuris, po Vatikano II Susirinkimo, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, Šventąją apeigų kongregaciją padalijo į dvi: į Dieviškojo kulto kongregaciją ir į Šventųjų skelbimo kongregaciją.

Paskutinė svarbi Šventųjų skelbimo kongregacijos reforma įvykdyta 1983 metais, popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metu, įvedė ženklių procedūrinių pokyčių.

Šiandien šventųjų skelbimo procesas susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje, diecezinio tyrimo fazėje vyskupijos lygiu surenkama ir apibendrinama visa įmanoma medžiaga – nuo raštų iki žmonių liudijimų – apie tą asmenį, kuriam užvesta byla. Apibendrinus informaciją sprendžiama ką daryti toliau. Jei byla tęsiama, tada visa medžiaga keliauja į Romą, į Šventųjų skelbimo kongregaciją. Čia ji taip pat turės pereiti per kelis „filtrus“: nuo formalios dokumento analizės iki vyskupų ir kardinolų tarybos diskusijų bei bendro sprendimo. Jei pastarasis yra teigiamas, tada lieka dar keletas žingsnių ir nustatoma beatifikacijos data.

Viena iš palaimintojo paskelbimo šventuoju sąlyga yra su juo susijusio „stebuklo“ konstatavimas. Dažniausiai stebuklai būna „stebuklingi išgijimai“. Kas tai yra ir kaip yra nustatoma, koks išgijimas yra „stebuklingas“?

Šiam tikslui kongregacijoje pasitarnauja gydytojų komisija, kurios paskirtis yra atlikti išgijimo tyrimą. Komisiją sudaro labai įvairių specializacijų gydytojai, nes ir išgijimai yra labai įvairūs. Reikia tuoj pat patikslinti, kad paskutinis žodis dėl išgijimo „stebuklingumo“ nepriklauso gydytojams. „Stebuklas“ yra religinė ir teologinė sąvoka, tad stebuklo įvadinimas yra Bažnyčios, o ne medicinos meno kompetencija. Tačiau gydytojų analizė suteikia mokslinę prielaidą Bažnyčios sprendimui.

Gydytojų atliekama analizė niekuo nesiskiria nuo kitų analizių, vadovaujasi tais pačiais kriterijais ir procedūromis: yra tiriami ligos įrašai, gydymo terapijos, diagnozė, medicinos personalo ir artimųjų liudijimai. Jei kyla abejonių, kviečiami kiti kompetentingi vienos ar kitos srities medikai ir priimamas bendras įvertinimas.

Ypatingas dėmesys „stebuklingo išgijimo“ atveju yra skiriamas ligos ir jos gydymo arba negydymo priežastiniam ryšiui. Pavyzdžiui, kodėl sustojo progresuoti ar net visai dingo liga, kuri dabartinės medicinos priemonėmis yra nesustabdoma, kaip tai rodo bendra patirtis? Gydytojai tokį išgijimą pavadins „išskirtiniu“, „nepaaiškinamu“. Tuo remdamasi Šventųjų skelbimo kongregacija, vertindama bylos visumą, religinius ir teologinius aspektus, šį išgijimą galės interpretuoti kaip „stebuklą“.

Įdomu yra tai, kad savo galiojimą dar tebėra išlaikę 1734 metais kardinolo Prospero Lambertini, vėliau popiežiaus Benedikto XIV, patikslinti „stebuklingo išgijimo“ kriterijai. Išgijimas gali būti laikomas stebuklingu, jei išgyjama iš tikrai „nepagydomos ar sunkios“ ligos; išgyjama tokiu ligos fazės metu, kai to visai nebuvo galima tikėtis; išgyjama nenaudojant vaistų, arba kurių naudojimas nedavė jokių rezultatų; pagyjama per labai trumpą laiką; pagyjama pilnai, o ne dalinai; pagyjama visiškai, tai yra, liga nebeatsinaujina. (rk)