Šv. Brunono kankinystės tūkstantosios metinės Lenkijoje
Varšuvoje, Lenkijos vyskupų konferencijos būstinėje, buvo surengta spaudos konferencija,
kurioje Elko vyskupas Jerzy Mazur pristatė šv. Brunono Kverfurtiečio mirties tūkstantųjų
metinių minėjimus Lenkijoje.
Šv. Brunono kankinystės metinės minimos visų pirma
Lenkijos šiaurės – rytų regione, tai yra toje dalyje buvusių Rytprūsių, kuri po Antrojo
pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Ten, prie dabartinio Gižicko miesto, yra ir spėjama
šv. Brunono kankinystės vieta. Svarbiausias visų minėjimų momentas bus Mišios sekmadienį,
birželio 21 dieną, kurias aukos specialiai šia proga popiežiaus paskirtas legatas
kardinolas Jozef Glemp. Išvakarėse, šeštadienį, birželio 20 dieną, ten pat rengiamas
jaunimo sąskrydis. Renginiuose, drauge su vietiniai katalikais, ketina dalyvauti piligrimai
iš visos Lenkijos, o taip pat vyskupai ir maldininkai iš Vokietijos, Lietuvos, Baltarusijos
ir Rusijos.
* * *
Brunono Kverfurtiečio kankinystės vieta nėra žinoma.
Kvedilnburgo analai ir kiti hagiografiniai šaltiniai leidžia daryti išvadą, kad vyskupas
ir misionierius žuvęs teritorijoje, kur baltų genčių žemės liečiasi su Kijevo Rusia.
Gižicko miestas, esantis kone pačiame Rytprūsių viduryje, nelabai tenkina tokios kolokacijos
reikalavimus. Šv. Brunono mirties vietos siejimas su Gižicko miesto yra palyginti
nesenas ir jį nulėmė dvidešimto amžiaus pradžios Vokietijos kultūrinė ir religinė
situacija. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasikeitus valstybės vidaus politikai katalikų
atžvilgiu, pradėjo steigtis naujos katalikų bendruomenės ir parapijos. Prūsijos katalikai
šia proga prisiminė prieš devynis šimtmečius vykusius pirmuosius jų gyvenamo krašto
evangelizavimo bandymus – šv. Adalberto ir šv. Brunono misijas. 1909 metais šv. Brunono
kankinystės 900 metų sukakties proga Lėciaus (dabartinio Gižicko) miesto katalikai
pastatė kryžių, kur pasak tradicijos šv. Brunonas galėjęs būti nukankintas. Šv. Brunonui
buvo taip pat dedikuota keletas Rytprūsiuose dvidešimtojo amžiaus pradžioje įsteigtų
naujų katalikiškų parapijų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dauguma Rytprūsių gyventojų
buvo deportuota į Vokietiją. Šiaurinę Rytprūsių dalį – vadinamąją Karaliaučiaus sritį
kolonizavo rusai. Pietinė dalis atiteko Lenkijai. Lenkų katalikai dabar tęsia dvidešimtojo
amžiaus pradžioje vokiečių katalikų išpuoselėtą šv. Brunono garbinimo tradiciją. (jm)