Bendroji audiencija. Jonas Škotas Eriugena

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI pristatė IX amžiaus krikščioniškų Vakarų eruditą ir teologą Joną Škotą Eriugeną.

Nežinome kada gimė Eriugena. Žinome, kad Airijoje ir spėjama, kad IX amžiaus pradžioje, pirmajame dešimtmetyje. Taip pat nelabai nežinomu metu jis paliko savo gimtąją salą ir atvyko Prancūziją, kurioje pilnai įsitraukė į karolingų kultūrinį pasaulį. Nežinoma ir jo mirties data, tačiau manoma, kad ji galėtų būti apie 870-uosius metus.

Jonas Škotas Eriugena buvo tiesiogiai ir gerai susipažinęs su patristine kultūra, tiek su lotynų kalbos, tiek su graikų kalbos Bažnyčios tėvais. Buvo išskirtinis žmogus, tais laikais mokėjęs ir graikų kalbą. Ypatingą Jono Škoto Eriugenos dėmesį traukė šv. Maksimas Išpažinėjas ir dar labiau Dionizijus Aeropagitas. Šiandien žinome, kad po šiuo vardu slepiasi V amžiaus krikščionis rašytojas iš Sirijos, tačiau per visus viduramžius buvo manyta, kad jis buvęs apaštalo Pauliaus mokinys, minimas Apaštalų Darbuose (Apd 17,34). Eriugenai, įsitikinusiam Dionizijaus Aeropagito artumu apaštalinei tradicijai, pastarasis buvo „dieviškas autorius“. Todėl jis išvertė Dionizijaus veikalus į lotynų kalbą. Vėliau didieji viduramžių teologai Dionizijaus Aeropagiečio mąstymą pažino būtent per Jono Škoto Eriugenos vertimus.

Teologinis Jono Škoto Eriugenos palikimas nesusilaukė didelės sėkmės. Tai nulėmė dvi priežastys. Viena vertus, karolingų eros pabaiga nugramzdino užmarštin ir Eriugenos darbus, antra vertus, bažnytinės valdžios cenzūra aptemdė teologo figūrą. Mat Jonas Škotas laikėsi radikalaus platonizmo, kuris kartais priartėdavo prie panteizmo, nors savo asmeninėse intencijose teologas visada išliko ortodoksas.

Keletas Jono Škoto įžvalgų galėtų būti plėtojamos ir šiandien. Antai, sąsaja tarp tiesos ir autoriteto. Pasak teologo, tiesa ir autoritetas negali vienas kitam prieštarauti, jei tikrai abu yra autentiški. Taigi, teologas buvo drąsus proto galių gynėjas.

Perimdamas Jono Auksaburnio įžvalgą, Eriugena tvirtino, kad Šventasis Raštas Dievo duotas žmogui, nes šis nusidėjo. Jei nebūtų nusidėjęs, nebūtų reikėję ir Šventojo Rašto. Tačiau po nuodėmės Dievas davė žmogui Raštą, kad šis prisimintų, jog yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Šventojo Rašto doktrina ir simboliai įvesdina žmogaus racionalią prigimtį į grynos Dievo kontempliacijos slėpinius. Šventojo Rašto žodis ištyrina mūsų kiek aklą protą ir padeda prisiminti tai, ką mes, kaip Dievo kūriniai, nešamės savo širdyse, susilpnintose, deja, nuodėmes. Jonui Škotui Eriugenai teisingas Biblijos skaitymas turi du aspektus: viena vertus, konceptualinę analizę, antra vertus, nuolatinį širdies atsivertimą. Tik širdies akies ir proto akies bendras lavinimas leidžia pasiekti tikslų Biblijos teksto supratimą.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, visą Jono Škoto teologinę mintį galima vertinti kaip bandymą aprašyti Dievo neaprašomumą, remiantis Žodžio tapusio kūnu Jėzuje iš Nazareto slėpiniu. Eriugena gerai suvokė, kokie nepakankami yra žodžiai, kuriais kalbame apie šiuos dalykus. Jo tekstuose taip pat aptiksime autentiškos mistinės patirties. Šventasis Tėvas citavo kelias eilutes, kurios kalba ir XXI amžiaus tikintiesiems: „nereikia trokšti nieko kito, kaip tik Kristuje esančios tiesos džiaugsmo, nevengti kito, kaip tik Jo nebuvimo. Pastarasis turėtų būti visiško ir amžino liūdesio priežastis. Atimk iš manęs Kristų ir man neliks nieko, niekas taip neįbaugins, kaip Jo nebuvimas“. (rk)