Kunigystė tarp sekuliarizmo ir bažnytinių modelių

Romoje vyko Popiežiškųjų seminarijų rektorių metinis susitikimas. Tarp kitų pranešėjų, jame kalbėjo Katalikiško auklėjimo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Jean Louis Bruguès, pateikęs kelias pastabas apie įtampas ir skirtingas perspektyvas kunigų formacijoje, tačiau pridurdamas, kad jo išvados vienoms šalims tinka labiau nei kitoms, ir atvirkščiai.

Anot arkivyskupo, vertindami pastaruosius kelis dešimtmečius, negalime nepaminėti sekuliarizacijos proceso, atskiriančio religinę sferą nuo kitų. Tiesa, sekuliarizacija yra bent poros šimtmečių senumo procesas, tačiau jis įgavo ypatingą ir visuotinai jaučiamą pagreitį nuo XX amžiaus vidurio. Sekuliarizmo praktika kartais labai skiriasi. Keliose Europos šalyse sekuliarizacija tapo stipria tendencija kliudyti deklaruoti savo religinę priklausomybę. Kitose Europos šalyse ši tendencija silpnesnė, tačiau išlieka. Tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų praktikoje viešoji sfera ir religiniai įsitikinimai lengvai dera, ką visai neseniai galėjome stebėti ir naujojo JAV prezidento rinkimuose. Skiriasi ir teorinis požiūris į sekuliarizaciją tarp tų, kurie dalyvauja šiuose debatuose. Antai, kurį laiką Europos sekuliarizmas buvo laikomas savaime suprantamu ir „normaliu“ demokratiniame pasaulyje, o JAV buvo tarsi išimtis. Vis tik pastaruoju metu daugėja nuomonių, jog būtų teisinga, kad Europoje religijos atliktų didesnį ir atnaujintą socialinį vaidmenį.

Kaip bebūtų, tačiau sekuliarizacija daugelyje šalių siejasi su krikščioniškos kultūros smukimu. Į seminarijas ateinantys jaunuoliai dažnai nieko ar beveik nieko nežino apie katalikų doktriną, Bažnyčios istoriją. Tokia padėtis verčia ieškoti naujų formacijos kelių. Katalikiško auklėjimo kongregacijos sekretorius paminėjo dvi praktines idėjas, kurios, jo nuomone, būtų naudingos jei ne visiems, tai daugeliui. Viena, prieš jaunuoliams stojant į seminariją, reiktų pasiūlyti jiems krikščioniškos katechetinės ir kultūrinės formacijos metus, per kuriuos jie galėtų tarsi „atsigriebti“, užpildyti spragas.

Antra, pakoreguoti kunigiškos formacijos programas. Pastarosios dažnai sukurtos kritiškoje dvasioje, būtent, XX amžiaus europietiško sekuliarizmo kontekste. Reikia pasakyti, kad daugelis Bažnyčioje šį sekuliarizmą priėmė ir interpretavo kaip vienaprasmiškai teigiamą dalyką, galima būtų sakyti, siekė tapti pasaulietiškais ne dėl išorinio spaudimo, bet patys iš savęs. Šioje perspektyvoje ir Vatikano II Susirinkimas buvo interpretuojamas kaip žingsnis į sekuliarizaciją, seminarijų programose buvo „kritiškai ugdoma“, jog procesijos, piligriminiai žygiai ar kitokios bendruomeninio pamaldumo formos yra menkos vertės, nereikalingos „grynam tikėjimui“. Nekalbant ar tai teisingas požiūris, ar ne, galima pasakyti, kad seminarijų programos siekė kritiškai peržiūrėti krikščionišką kultūrą ir elgsenos modelius, kuriuos su savimi atsinešdavo jaunuoliai.

Tačiau ką sako šios programos tiems kandidatams į kunigus, kurie jau yra gimę sekuliarizmo aplinkoje, kuriems tai jau yra natūralus mąstymo ir gyvenimo būdas? Jie nebeturi tos krikščioniškos kultūros, kurios turėjimas buvo suvokiamas kaip savaiminė prielaida XX amžiaus formacijos programose. Tad pastarosios yra tarsi „kritiškas požiūris“ į tai, ko jie neturi ir ko nežino. Kyla klausimas, kiek jos dar jiems naudingos ir atitinka šiandienos poreikius? Atrodo, kad šiandien reikia pradėti dėti akcentus ant kitų dalykų. Nebe ant enciklopedinio, kritiško, labai įvairaus, dažnai techninio pažinimo, tačiau ant gilios, integralios, vieningos tikėjimo sampratos ir gyvenimo stiliaus. Tai nereiškia ankstesnio pažinimo atsisakymo, tačiau akivaizdu, kad jei seminarijos formacija lavina kritinį techninį mąstymą, bet neugdo sakralumo pagavos, teologinio mąstymo įgūdžių, tada reikia korekcijos. Beje, krikščioniškos kultūros trūkumas gali būti ir teigiamas dalykas ta prasme, kad jaunuoliai neatsineša išankstinių nusistatymų ir su dideliu troškimu siekia suprasti Bažnyčios doktriną.

Sekuliarizacija paveikė patį bažnytinės bendruomenės supratimą. Prieš pusę amžiaus buvo natūralu manyti, kad esi krikščionis, nes gimei krikščioniškoje bendruomenėje. Priklausomybė bendruomenei anuomet buvo pakankamas ir racionalus argumentas. Jis visiškai suprantamas senosios kartos kunigams, gavusiems formaciją prieš Vatikano II Susirinkimą. Tačiau po jo situacija jau kita. Šiandien jaunuoliai bažnytinei bendruomenei priklauso ne „per gimimą“, o per asmenišką, drąsu pasirinkimą, kartais pasipriešinant „aplinkai“. Taigi, šiandien bažnytinė bendruomenė tampa „įsitikinimų“ bendruomene. Didžioji dauguma jaunuolių į seminarijas ateina būtent su tokiu požiūriu.

Bet ir čia, „įsitikinimų“ Bažnyčioje yra pastebimos dvi tendencijos. Vienos atstovai mano, kad dabartinio sekuliarizmo forma yra tai, ko reikia Bažnyčiai; kad lygybė, solidarumas, atsakomybė, laisvė, apie kuriuos šiandien tiek kalbama, ir yra krikščioniškų vertybių realizavimas. Tačiau antrajai tendencijai priklausantys asmenys tuo abejoja. Anot jų, reikia labiau apibrėžto krikščioniško identiteto, tvirtesnio tikėjimo išpažinimo viešumoje, aktyvesnės evangelizacijos. Daug konfliktų kai kuriose šalyse esančiose Bažnyčiose paaiškinamos būtent per šių dviejų tendencijų susidūrimą. Pavyzdžiui, neretai už kandidatų priėmimą į seminarijas atsakingieji priklauso pirmai tendencijai. O vis daugiau į seminarijas pasibeldžiančių jaunuolių linksta į antrąją tendenciją. Tad akivaizdu, kad jie vienas kitu turbūt nusivils, manys, jog reikia ieškoti kažko kitko.

Tad seminarijų rektoriams tenka iš tiesų delikati ir atsakinga užduotis: rasti būdų, kaip darnoje galėtų sugyventi skirtingos kartos, skirtingos interpretacijos, skirtingi bažnytiniai modeliai. Tai būtina Bažnyčiai, - pabrėžė arkivyskupas Bruguès. (rk)