2009-06-01 17:01:52

Popiežiaus Sekminių homilija. Šventoji Dvasia: baimę išsklaidanti ugnis


„Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios (...)“ (Apd 2,3), rašoma Apaštalų Darbuose, pasakojant apie Sekmines. Tikroji ugnis, Šventoji Dvasia, buvo atnešta į žemę Kristaus. Jis jos neišplėšė iš dievų, kaip kad Promėtėjas, pasak graikų mito, tačiau pats tapo šios „Dievo dovanos“ tarpininku, gaudamas ją per didžiausią meilės veiksmą, mirtį ant kryžiaus, - sakė popiežius Benediktas XVI sekmadienį aukotų Šventųjų Mišių homilijoje, minint Sekminių, Šventosios Dvasios nužengimo, iškilmę. Anot Šventojo Tėvo, Dievas trokšta duoti šią „ugnį“ kiekvienai naujai žmonių kartai. Žinoma, Jis gali tai padaryti kada tik ir kaip tik nori. Tačiau, kita vertus, Dievas pasirinko „įprastinį kelią“ tos ugnies davimui: per Kristų, savo Sūnų, mirusį ir prisikėlusį.

Sekminių įvykio aprašymas, pasak popiežiaus, taip pat dar kartą pasakoja apie tai, kokia turi būti Bažnyčia. Sekminių dieną mokiniai buvo susirinkę visi kartu vienoje vietoje, prieš tai jie, kaip pabrėžiama Naujajame Testamente, „ištvermingai ir vieningai meldėsi“. Mokinių vieningumas yra sąlyga, kad Šventoji Dvasia ateitų. O vieningumo sąlyga yra malda. Tai tebegalioja ir šiandien. Jei norime gauti Šventosios Dvasios dovaną, jei norime, kad Sekminės būtų ne šiaip ritualas, o išganymo įvykis, tada turime atsidėti maldai, nuolankiam ir tyliam Dievo Žodžio klausymuisi.

Apaštalų Darbuose randame du Šventosios Dvasios vaizdinius: audros ir ugnies. Evangelistas Lukas, taip pat ir Apaštalų Darbų autorius, rašydamas apie „audrą“ galvoje turbūt turėjo kai kurias Senojo Testamento vietas. Senajame pasaulyje audra, apsupanti žmogų ir jį gąsdinanti, buvo laikoma dieviškos galybės ženklu. Tačiau yra ir kita simbolinė prasmė. Audra gali būti aprašyta kaip „stiprus vėjas“, kaip oro gūsiai. O oras yra tai, kas mūsų planetą skiria nuo kitų. Galima pasakyti, kad tai, kas yra oras biologinei gyvybei, Šventoji Dvasia yra dvasiniam gyvenimui. Kaip galima užteršti orą, apnuodijant ir aplinką su joje gyvenančiomis būtybėmis, taip galima užteršti širdį bei dvasią, apmarinant dvasinį gyvenimą. Ir jei stengiamės išlaikyti orą švariu, ekologinę programą padarydami savo prioritetu, tai tokios pačios nuostatos turėtų būti laikomasi ir dvasios atžvilgiu. Deja, mūsų visuomenėse netrūksta širdį ir dvasią teršiančių produktų, pavyzdžiui, malonumo, prievartos, paniekos žmogui vaizdinių propagavimas. Sakoma, kad tai laisvė, bet, - pažymėjo popiežius Benediktas XVI, be pripažinimo, kad tai, kas užteršia sielą, galų gale sumenkina ta pačią laisvę. Ir priešingai, Sekminių vėjo gūsiai leidžia galvoti apie švarų orą, tiek plaučiams, tiek širdžiai, kuriai „oras“ yra ne kas kita, kaip meilė.

Kalbėdamas apie „ugnies“ simbolį, popiežius grįžo prie Jėzaus ir mitologinės Promėtėjo figūros sugretinimo. Promėtėjo mitas išreiškia vieną modernaus žmogaus aspektą: užvaldęs kosmoso jėgas – „ugnį“ – žmogus atrodo pats nori tapti dievu ir pakeisti pasaulį, ignoruodamas ar atmesdamas visatos Kūrėją. Žmogus nebenori būti Dievo, bet savo paties atvaizdu. Tačiau tokia nuostata apreiškia neautentišką santykį su Dievu ir klaidingą įsivaizdavimą apie Dievą, panašiai kaip sūnaus paklydėlio iš evangelinio pasakojimo, maniusio, kad save realizuos palikdamas tėvo namus. Tačiau tokio žmogaus rankose „ugnis“ ir jos nepaprastos galimybės tampa pavojingomis: gali atsisukti prieš gyvybę ir pačią žmoniją, kaip tai, deja, rodo istorija.

Homilijos pabaigoje popiežius Benediktas XVI paminėjo dar vieną Šventosios Dvasios veikimo aspektą: Ji įveikia baimę. Po Jėzaus suėmimo mokiniai pasislėpė ir užsidarė viename name, bijodami, kad ir jų neištiktų panašus likimas. Net sutikus prisikėlusį Jėzų jų baimė nedingo. Ir tik po keliasdešimt dienų, atėjus Sekminėms ir Šventajai Dvasiai nužengus ant jų, šie žmonės išėjo laukan ir be jokios baimės pradėjo skelbti žinią apie mirusį ir prisikėlusį Kristų. Nebejautė baimės, nes žinojo, kad yra paties stipriausiojo rankose. Ten, kur ateina Šventoji Dvasia, baimė yra išvejama, nes mums leidžiama suprasti ir pajusti, kad esame meilės Visagalybės rankose. Kad ir kas bebūtų, ta begalinė meilė mūsų nepaliks. Tai rodo kankinių drąsa, šventųjų liudijimas, galiausiai pati Bažnyčia, kuri, nepaisant žmonių kalčių, keliauja per istorijos vandenyną, vedama Dievo pūtimo ir jo tyrinančios ugnies. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.