„Šventasis Sostas ir postkomunistinės valstybės Europoje"

Tokiai temai buvo skirta konferencija, surengta Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universiteto socialinių mokslų fakultete gegužės 28 dieną, Romoje. Pranešėjai, tarp kurių buvo tarptautinių santykių apžvalgininkų, diplomatų ir politikų, Šventojo Sosto pareigūnų, apžvelgė santykius tarp Šventojo Sosto ir tų valstybių, kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi ar jos įtakos sferoje. Konferencijoje paminima 20 metų sukaktis nuo Berlyno sienos griuvimo (1989), kuris Vakarų pasaulyje tapo naujo istorijos periodo simboliu.

Tarp pranešėjų buvo ir kardinolas Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanas, 1991-2006 metais ėjęs Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas, taigi, iš labai arti stebėjęs Šventojo Sosto ir už „geležinės uždangos“ buvusių valstybių santykius. Dar tiksliau būtų galima pasakyti, kad kardinolas Sodano buvo vienas iš tų Bažnyčios žmonių, kurie tuos santykius kūrė.

Jei kiti pranešėjai daugiausia analizavo vienos ar kitos valstybės santykių su Šventuoju Sostu istoriją bei modelį, kardinolas Sodano trumpai apžvelgė visą situacijų įvairovę.

Anot jo, Berlyno mūro griuvimas simbolizavo naują laisvės erą Europoje. Taip pat ir Bažnyčiai tai buvo nauja era po ilgo sovietinių režimų dominavimo laiko.

Nors Vakarų Europoje buvo žinoma, kad komunistinis režimas atsakingas už daugelio žmonių pražūtį, vis tik, anot kardinolo Sodano, prasiskleidus geležinei uždangai ir pasirodžius istorinėms studijoms apie režimo aukas, kurių skaičius buvo net ne milijonai, o dešimtys milijonų, tai sukrėtė daug europiečių, ypač tuos, kurie tikėjo marksizmo ideologija. Sovietinis režimas vykdė represijas dėl socialinių ir politinių motyvų. Tačiau tikrai didelis skaičius žmonių aukomis tapo dėl savo tikėjimo.

Daug politinių, socialinių, ekonominių priežasčių nulėmė sovietinio režimo žlugimą. Tačiau viena iš jų buvo slavo ir lenko išrinkimas popiežiumi. Sodano citavo paskutiniojo Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo 1992 metais parašytus žodžius, jog tai, kas įvyko rytų Europoje nebūtų įmanoma be Jono Pauliaus II įtakos ir to vaidmens, kurį jis mokėjo suvaidinti pasaulinėje scenoje.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo valstybės demokratiniu būdu galėjo išsirinkti parlamentus, o Bažnyčios ganytojai laisvai veikti, krikščionių bendruomenės galėjo atsinaujinti ir sustiprėti, popiežius galėjo glaudžiau bendrauti su dalinėmis Bažnyčiomis, o Šventasis Sostas užmegzti oficialius kontaktus su naujomis vyriausybėmis.

Su kai kuriomis šalimis kontaktai buvo užmegzti jau Jono XXIII ir Pauliaus VI pontifikatų metu. Istorijoje šie kontaktai žinomi Šventojo Sosto „Ostpolitik“ vardu. Šios politikos tikslas buvo užtikrinti už geležinės uždangos likusioms katalikų bendruomenėms nors minimalią gyvenimo laisvę, jei ne „būdą gyventi“, tai nors „būdą nemirti“. Vienas iš pagrindinių šios politikos autorių buvo kardinolas Agostino Cassaroli, kurio atsiminimai iš to laikotarpio 2000 metais buvo publikuoti knygoje su antrašte „Kantrybės kankinystė“. Tačiau „Ostpolitik“ metu užmegzti kontaktai buvo diskretūs ir neformalūs, išskyrus Jugoslaviją. Pastarojoje maršalas Tito, norėdamas pademonstruoti pasauliui, jog jis nepriklausomas nuo Maskvos, leido atidaryti Šventojo Sosto nunciatūrą, per kurią buvo palaikomi reguliarūs santykiai su Šventuoju Sostu.

Toliau savo pranešime kardinolas Sodano trumpai aprašė santykius su pavienėmis valstybėmis ar jų grupėmis: su Rusija, su Baltijos šalimis, su Kaukazo šalimis ir Azijos valstybėmis, taip pat paskelbusiomis savo nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos žlugimo, su Baltarusija ir Ukraina, su Lenkija, Vengrija, buvusia Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija, buvusios Jugoslavijos šalimis, Albanija.

Kalbėdamas apie Baltijos valstybes, Lietuvą, Latviją ir Estiją, kardinolas Sodano priminė, kad visose trejose šalyse dar prieš II Pasaulinį karą veikė apaštalinės Šventojo Sosto nunciatūros ir kad tuoj pat po nepriklausomybės atgavimo, 1991 metais, visos trys šalys užmezgė reguliarius santykius su Šventuoju Sostu, 2000 metais su Lietuva ir Latvija buvo pasirašytos sutartys, o su Estija apsikeista reikšmingomis diplomatinėmis notomis.

Kardinolas Sodano taip pat kalbėjo apie 1993-iųjų metų popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę į Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurios jis nepabijojo pavadinti „istorine kelione“. Šioje kelionėje jis pats lydėjo popiežių. „Ir aš buvau liudytojas to naujo laisvės klimato, jau pasklidusio tarp žmonių. Ypač Lietuvoje patyriau ypatingą išgyvenimą per piligrimystę prie Kryžiaus kalno, kuris priminė kankinystę tokio didelio skaičiaus tikėjimo vyrų ir moterų, tapusių komunistinio režimo aukomis“, - prisiminė per keliolika metų neišblukusius įspūdžius kardinolas Sodano.

Kaip žinia, netrukus kardinolas Sodano atvyks į Lietuvą, šį kartą kaip popiežiaus Benedikto XVI legatas į Lietuvos tūkstantmečio iškilmes. Iškilmės įvyks Vilniuje liepos 6 dieną. (rk)