Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19-23)

SVARBIAUSIA DOVANA (mons. Adolfas Grušas)

Viešpats viską jau pasakė ir davė: Jis parodė savo mokiniams tikrąjį Tėvo veidą ir užtikrino, kad bus su jais visuomet, iki laikų pabaigos.

Bažnyčiai, Evangelijos tarnaitei, silpnai ir trapiai, sudarytai iš silpnų ir trapių, nors ir perkeistų vyrų bei moterų (šiuo atveju privalome pirmiausia galvoti ne apie kitus, o apie save), prasidėjo sunkios kelionės metas…

Gilindamiesi į Bažnyčios istoriją, stengdamiesi įžvelgti jos dvasinį kelią, galime drąsiai pasakyti, kad ši sunki kelionė tęsiasi ir šiais laikais. Nežiūrint silpnų ir trapių krikščionių, jau du tūkstančius metų Bažnyčia skelbia pasauliui savo Mokytoją, Kristų.

Krikščionys ne kartą mėgino manipuliuoti Evangelija, siekdami savo gerovės netgi nesivaržė ją paneigti ir kaip tik tada Dvasia siųsdavo šventuosius, kad jie padėtų išlaikyti nepasvirusį Bažnyčios laivą. Bažnyčia gyvena Dvasia, kuri leidžia jaustis kartu su Viešpačiu, kviečia tikinčiuosius pas Dievą, gaivina ir stiprina silpnųjų bendruomenę.

Pirmoji Kristaus dovana tikintiesiems ir buvo Dvasia.

Žvelgiant į Jėzaus mokinių vidinės brandos kelią, galime suvokti vieną labai paprastą tiesą: tikėjimas yra dinamiškas, o ne statiškas įvykis, neįmanoma įtikėti ir likti visąlaik tokiame tikėjime. Tikras tikintysis visą gyvenimą mokosi tikėti. Netgi apaštalai, kurių tris metus puoselėtas tikėjimas sudegė kryžiaus papėdėje, ir įsitikinę, kad Kristaus prisikėlimas padėjo jiems viską suprasti, prieš pat Jėzaus žengimą į dangų parodo, kad iš tiesų visiškai nieko nesuprato. Jie svaičiojo apie žemišką karalystę, kuriai vadovaus Jėzus.

Tuo tarpu Jėzus liepia jiems liudyti dangaus Karalystę ir tuo parodyti, kad suprato tą meilę, kuria Jis pamilo savo mokinius. Jis pasakė ir davė viską, o mes stengiamės sekti Jį.

Bažnyčia gyvena nuolatinėje įtampoje tarp pastangų išsaugoti Jėzaus skelbtąją Naujieną ir griaunančios jėgos, dažnai besiskverbiančios, mėginant tą Naujieną savaip aiškinti ir aktualizuoti.

Tą įtampą šiandien mums paaiškina pats Jėzus, sakydamas: Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.

Mes esame mokiniai visą savo gyvenimą, besimokantys tikėjimo, vaikai, augantys, kai palaipsniui priima Apreiškimo didybę.

Ar esame pasirengę augti? Keistis? Atsiversti?

Žinodama apie savųjų silpnumą ir tingulį (čia vėl kalbame apie mus!) Jėzus dovanoja mums Dvasią, kuri veda mus į tiesos pilnatvę. Mes nuolat susiduriame su rizika apsiriboti daline tiesa, mūsų mažo asmeninio tikėjimo tiesa. Apšviesti Dvasios, leisdami Jai vadovauti, vis geriau suprasdami tiesą, mes galime pasiekti ir tiesos pilnatvę: Dievas yra meilė, begalinis švelnumas, atjauta, absoliutus gėris, atlaidumas ir šviesa, ramybė ir ištikimybė. Šiandien kaip tik ir prašome Dvasią vesti mus per gyvenimą, kad galėtume pilnai pažinti Dievą.

Dvasia yra Trejybės meilės įkūnijimas, paskutinė Jėzaus dovana apaštalams, kurią Išganytojas vadina Gaivintoju, Guodėju, Gynėju. Be Dvasios mes būtume dvasiškai mirę, nusivylę, liūdni, be tikėjimo. Dvasia, tyli, nenusakoma ir neapčiuopiama, yra mūsų tikėjimo pagrindas.

Dvasia, kurią kiekvienas gavome per Krikštą, leidžia mums ir dabar susitikti su Viešpačiu Jėzumi.

Jei jaučiamės vieniši, jei mums atrodo, kad mūsų gyvenimas panašus į laivelį, kurį į visas puses svaido negailestingos bangos, jei esame nesuprasti ir sužeisti, šaukimės Dvasios Guodėjos, kuri ramina ir lydi vienišuosius.

Jei klausomės Dievo Žodžio ir nesugebame juo įtikėti, šaukimės Dvasios Gaivintojos, kuri gali padaryti mūsų tikėjimą gyvą ir tvirtą.

Jei mums sunku įsileisti Jėzų į savo kasdieninį gyvenimą, prisimenant Jį tik sekmadienį, praveriant bažnyčios duris, šaukimės Dvasios, kuri primins mums visa, ką Jėzus yra padaręs dėl mūsų.

Jei mūsų skruostai rausta, prisiminus padarytas nuodėmes, jei gyvenimas pareikalavo iš mūsų pernelyg didelės kainos, jei tamsioji mūsų būties pusė yra tarsi apsėdusi mus, šaukimės Dvasios Gynėjos, kuri bus su mumis ir palaikys mus, susidūrus su išmėginimais.

Mums visiems reikalinga Dvasia, kad pakeistų mūsų širdis, kad pripildytų jas, kad pažadintų mūsų tikėjimą. Reikia tik nebijoti leisti jai vadovauti, taip, kaip tai padarė apaštalai, atvėrę duris ir išėję pas susirinkusius žmones.

Reikia nebijoti Dievo dovanų…