2009-05-28 16:09:18

Pasauliečiai Bažnyčioje: nuo pagalbos iki bendros atsakomybės


Gegužės 26 dienos vakare popiežius Benediktas XVI inauguravo Romos diecezijos sielovadinę konferenciją ir pasakė įvadinį pranešimą, kuriame ypač akcentuotas pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje.

Pirmiausia Šventasis Tėvas priminė „Bažnyčios“ sąvoką, apibrėžtą Vatikano II Susirinkime. Bažnyčios ištakos yra Trejybėje ir ji yra bendrystės slėpinys. Bažnyčia yra bendruomenė. Tai reiškia, kad ji nėra tik dvasinė tikrovė, tačiau gyvena istorijoje. Bažnyčia yra bendrystė tarp asmenų kurie, per Šventosios Dvasios veikimą, sudaro „Dievo Tautą“ ir tuo pat metu „Kristaus Kūną“.

„Dievo Tautos“ sąvoka gimė ir išsivystė Senajame Testamente. Dievas, norėdamas įžengti į žmonijos istoriją, išsirinko tam tikrą tautą, Izraelio tautą, kad ši būtų Jo tauta. Tokio pasirinkimo intencija buvo tokia: per kelis (asmenis) pasiekti daugelį, per daugelį pasiekti visus. Kitaip tariant, pasirinkimo siekis buvo visuotinumas.

Naujasis Testamentas mus moko, kad galutinis visuotinumas buvo realizuotas per Kristaus Kryžių ir Prisikėlimą. Apaštalas Paulius sako, kad per tai buvo nugriautas atskyrimo mūras (tarp žmonių). Duodamas savo Kūną ir mus paversdamas savo Kūno nariais, Kristus mus daro „vienos tautos“ nariais, tarp kurių nebėra graikų ir žydų, apipjaustytų ir neapipjaustytų, vergų ir laisvųjų. Visi yra viena ir Kristus yra viskas visuose. Matome kaip, anot popiežiaus Benedikto XVI, sąvokos „Dievo Tauta“ ir „Kristaus Kūnas“ viena kitą papildo ir abi kartu sudaro „Bažnyčios“ sąvoką Naujajame Testamente. „Dievo Tauta“ nusako Bažnyčios istorijos tęstinumą, o „Kristaus Kūnas“ Bažnyčios universalumą, pasiektą per kryžių ir prisikėlimą. Kristuje visi – nuo popiežiaus iki paskutinio pakrikštyto vaikelio – tampame „Dievo Tauta“.

Ši doktrina, pažymėjo popiežius, buvo gerai priimta tikinčiųjų bendruomenėse ir davė gausių vaisių praktikoje. Tačiau ne visada lengvai ir pagal teisingą interpretaciją. Pavyzdžiui, viena interpretacinė kryptis priešpastatė Bažnyčią „prieš Susirinkimą“ ir Bažnyčią „po Susirinkimo“ (kartais ištrinant ribas tarp hierarchijos tarnystės bei pasauliečių atsakomybės). Tačiau tai atvirai kontrastuoja su Vatikano II Susirinkimo mokymu. Susirinkime nebuvo siekta kitos Bažnyčios sukūrimo, tačiau tos pačios Bažnyčios gilaus atsinaujinimo. Kita vertus, po Vatikano II Susirinkimo gimė daug bažnytinių bendruomenių, tačiau ne visos jos pasiekė trokštamą brandą. Kai kurios tarsi pavargo ar net pasiekė sąstingio būseną, kitos, vardan Susirinkimo, užėmė prieštaravimo ir rezistencijos pozicijas, nors būtent tai buvo prieš Susirinkimo dvasią.

Neatsitiktinai 1987 metais Vyskupų Sinodas buvo skirtas pasauliečių pašaukimui ir misijai Bažnyčioje pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą. Tokios temos pasirinkimas aiškiai rodė, kad Susirinkimo mokymas nebuvo pakankamai gerai paaiškintas ir pritaikytas praktinėje sielovadoje. Dar ir šiandien egzistuoja, iš vienos pusės, tendencija tapatinti Bažnyčia su hierarchija, ignoruojant visų tikinčiųjų, visos Dievo Tautos bendrą atsakomybę. Iš kitos pusės, gyvuoja tendencija suvokti Dievo Tautą tik sociologinėje ar politinėje (horizontalioje) perspektyvoje, ignoruojant, kad ši tauta tokia yra tik per (vertikalią) bendrystę su Kristumi.

Pasak Šventojo Tėvo, kalbant apie dabartinę padėtį, prieš akis dar ilgas kelias. Pernelyg daug pakrikštytųjų nesijaučia bažnytinės bendruomenės dalimi ir gyvena jos pakraščiuose, kreipdamiesi į parapiją tik dėl kai kurių religinių patarnavimų. Pernelyg mažai pasauliečių, lyginant su visų parapijiečių skaičiumi, kurie būtų pasiryžę įnešti savo įnašą viename ar kitame apaštalavimo darbe. Yra daug kultūrinių ir socialinių kliūčių, tačiau negalime pasiduoti pagundai likti esamoje padėtyje. Sekant Viešpaties įgaliojimu ir pasitikint Šventąja Dvasia reikia vėl leistis į kelią.

Kokiais keliais eiti? Pirmiausia reikia tiek dvasininkų, tiek pasauliečių formacijos, kurios metu būtų gerai paaiškinta ta Bažnyčios samprata, kurioje tikintieji visi iki vieno yra Dievo Tauta Kristaus Kūne. Reikia mentaliteto pokyčio, ypač pasauliečiams, kad jie iš dvasininkų „pagalbininkų“ taptų „bendradarbiais“, atsakingais kartu už Bažnyčios veikimą. Tai nėra parapijų klebonų atsakomybės sumažinimas, skirtingų pasauliečių ir dvasininkų vaidmenų negerbimas, tačiau brandžių ir įsipareigojančių pasauliečių formacija.

Ši formacija nebus pilna ir ilgalaikė be kitų sąlygų, tokių kaip malda ir Dievo Žodžio klausymas, bendravimas su kitais tikinčiaisiais, dalyvavimas parapijos gyvenime ir ypač Eucharistijos šventime, misionieriškoje veikloje. Labai svarbus ir artimo meilės liudijimas per karitatyvinius darbus, padedant patiems silpniausiems, sužeistiems ar ko nors stokojantiems. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.