Pasauliečiai Bažnyčioje: nuo pagalbos iki bendros atsakomybės
Gegužės 26 dienos vakare popiežius Benediktas XVI inauguravo Romos diecezijos sielovadinę
konferenciją ir pasakė įvadinį pranešimą, kuriame ypač akcentuotas pasauliečių vaidmuo
Bažnyčioje.
Pirmiausia Šventasis Tėvas priminė „Bažnyčios“ sąvoką, apibrėžtą
Vatikano II Susirinkime. Bažnyčios ištakos yra Trejybėje ir ji yra bendrystės slėpinys.
Bažnyčia yra bendruomenė. Tai reiškia, kad ji nėra tik dvasinė tikrovė, tačiau gyvena
istorijoje. Bažnyčia yra bendrystė tarp asmenų kurie, per Šventosios Dvasios veikimą,
sudaro „Dievo Tautą“ ir tuo pat metu „Kristaus Kūną“.
„Dievo Tautos“ sąvoka
gimė ir išsivystė Senajame Testamente. Dievas, norėdamas įžengti į žmonijos istoriją,
išsirinko tam tikrą tautą, Izraelio tautą, kad ši būtų Jo tauta. Tokio pasirinkimo
intencija buvo tokia: per kelis (asmenis) pasiekti daugelį, per daugelį pasiekti visus.
Kitaip tariant, pasirinkimo siekis buvo visuotinumas.
Naujasis Testamentas
mus moko, kad galutinis visuotinumas buvo realizuotas per Kristaus Kryžių ir Prisikėlimą.
Apaštalas Paulius sako, kad per tai buvo nugriautas atskyrimo mūras (tarp žmonių).
Duodamas savo Kūną ir mus paversdamas savo Kūno nariais, Kristus mus daro „vienos
tautos“ nariais, tarp kurių nebėra graikų ir žydų, apipjaustytų ir neapipjaustytų,
vergų ir laisvųjų. Visi yra viena ir Kristus yra viskas visuose. Matome kaip, anot
popiežiaus Benedikto XVI, sąvokos „Dievo Tauta“ ir „Kristaus Kūnas“ viena kitą papildo
ir abi kartu sudaro „Bažnyčios“ sąvoką Naujajame Testamente. „Dievo Tauta“ nusako
Bažnyčios istorijos tęstinumą, o „Kristaus Kūnas“ Bažnyčios universalumą, pasiektą
per kryžių ir prisikėlimą. Kristuje visi – nuo popiežiaus iki paskutinio pakrikštyto
vaikelio – tampame „Dievo Tauta“.
Ši doktrina, pažymėjo popiežius, buvo gerai
priimta tikinčiųjų bendruomenėse ir davė gausių vaisių praktikoje. Tačiau ne visada
lengvai ir pagal teisingą interpretaciją. Pavyzdžiui, viena interpretacinė kryptis
priešpastatė Bažnyčią „prieš Susirinkimą“ ir Bažnyčią „po Susirinkimo“ (kartais ištrinant
ribas tarp hierarchijos tarnystės bei pasauliečių atsakomybės). Tačiau tai atvirai
kontrastuoja su Vatikano II Susirinkimo mokymu. Susirinkime nebuvo siekta kitos Bažnyčios
sukūrimo, tačiau tos pačios Bažnyčios gilaus atsinaujinimo. Kita vertus, po Vatikano
II Susirinkimo gimė daug bažnytinių bendruomenių, tačiau ne visos jos pasiekė trokštamą
brandą. Kai kurios tarsi pavargo ar net pasiekė sąstingio būseną, kitos, vardan Susirinkimo,
užėmė prieštaravimo ir rezistencijos pozicijas, nors būtent tai buvo prieš Susirinkimo
dvasią.
Neatsitiktinai 1987 metais Vyskupų Sinodas buvo skirtas pasauliečių
pašaukimui ir misijai Bažnyčioje pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą. Tokios temos
pasirinkimas aiškiai rodė, kad Susirinkimo mokymas nebuvo pakankamai gerai paaiškintas
ir pritaikytas praktinėje sielovadoje. Dar ir šiandien egzistuoja, iš vienos pusės,
tendencija tapatinti Bažnyčia su hierarchija, ignoruojant visų tikinčiųjų, visos Dievo
Tautos bendrą atsakomybę. Iš kitos pusės, gyvuoja tendencija suvokti Dievo Tautą tik
sociologinėje ar politinėje (horizontalioje) perspektyvoje, ignoruojant, kad ši tauta
tokia yra tik per (vertikalią) bendrystę su Kristumi.
Pasak Šventojo Tėvo,
kalbant apie dabartinę padėtį, prieš akis dar ilgas kelias. Pernelyg daug pakrikštytųjų
nesijaučia bažnytinės bendruomenės dalimi ir gyvena jos pakraščiuose, kreipdamiesi
į parapiją tik dėl kai kurių religinių patarnavimų. Pernelyg mažai pasauliečių, lyginant
su visų parapijiečių skaičiumi, kurie būtų pasiryžę įnešti savo įnašą viename ar kitame
apaštalavimo darbe. Yra daug kultūrinių ir socialinių kliūčių, tačiau negalime pasiduoti
pagundai likti esamoje padėtyje. Sekant Viešpaties įgaliojimu ir pasitikint Šventąja
Dvasia reikia vėl leistis į kelią.
Kokiais keliais eiti? Pirmiausia reikia
tiek dvasininkų, tiek pasauliečių formacijos, kurios metu būtų gerai paaiškinta ta
Bažnyčios samprata, kurioje tikintieji visi iki vieno yra Dievo Tauta Kristaus Kūne.
Reikia mentaliteto pokyčio, ypač pasauliečiams, kad jie iš dvasininkų „pagalbininkų“
taptų „bendradarbiais“, atsakingais kartu už Bažnyčios veikimą. Tai nėra parapijų
klebonų atsakomybės sumažinimas, skirtingų pasauliečių ir dvasininkų vaidmenų negerbimas,
tačiau brandžių ir įsipareigojančių pasauliečių formacija.
Ši formacija nebus
pilna ir ilgalaikė be kitų sąlygų, tokių kaip malda ir Dievo Žodžio klausymas, bendravimas
su kitais tikinčiaisiais, dalyvavimas parapijos gyvenime ir ypač Eucharistijos šventime,
misionieriškoje veikloje. Labai svarbus ir artimo meilės liudijimas per karitatyvinius
darbus, padedant patiems silpniausiems, sužeistiems ar ko nors stokojantiems. (rk)