„Galilėjaus byla. Istorinė, filosofinė ir teologinė peržiūra“

Jungtinių Tautų Organizacija šiuos metus paskelbė „Tarptautiniais astronomijos metais“, paminint keturių šimtų metų sukaktį nuo pirmųjų Galilėjaus atliktų stebėjimų teleskopu 1609 metais. Kaip žinoma, šie stebėjimai ir po jų sekę Galilėjaus veikalai stipriai įtakojo pasaulio supratimo kitimą visose dimensijose: ne tik astronomijos, bet ir filosofijos bei teologijos sferose. Skirtingų grupių Bažnyčioje ir visuomenėje, institucijų, skirtingų pasaulėžiūrų, mokslo koncepcijų, teologijos bei filosofijos pozicijų susidūrimas ir tapo tuo, ką šiandien vadiname „Galilėjaus byla“. Būtent apie ją gegužės 26-30 dienomis Florencijoje vykstančioje konferencijoje diskutuos mokslininkai, istorikai, teologai ir filosofai. Konferencijos tema yra „Galilėjaus byla. Istorinė, filosofinė ir teologinė peržiūra“.

Galilėjus nebuvo teleskopo išradėjas, bet buvo tas, kuriam pirmam į galvą šovė mintis per jį pažvelgti į dangaus skliautą. Su teleskopu mokslininkas susidūrė, turbūt 1609 metų pradžioje, gana atsitiktinai, tačiau iš karto juo susidomėjo ir sumanė patobulinti. Viename iš savo laiškų jis aprašo savo pažintį su teleskopu, pagaminto vieno Flandrijos meistro. Galilėjus teleskopą apibūdino kaip instrumentą, per kurį „tolimi dalykai matomi kaip artimi“ ir kad tai tikrai „stulbinantis įspūdis“, kuriuo vieni tiki, o kiti ne. 1609 metų vasarą Galilėjus pats sukonstravo 8 kartus priartinantį teleskopą ir rugpjūčio mėnesį nugabeno jį parodyti Venecijos kilmingiesiems. Šie liko sužavėti Galilėjaus kalbų, kad instrumentas galėtų būti panaudotas karo mene, pavyzdžiui, venecijiečių laivynui iš toliau pastebint priešų laivus ir taip įgyjant manevro pranašumą. Į savo dirbtuves Galilėjus iš Venecijos grįžo ne tik su padvigubinta alga, bet ir su planais sukonstruoti dar galingesnį įrankį. Po kiek laiko jis jau turėjo 30 kartų priartinantį teleskopą, galingesnį už bet kurį kitą, pagamintą tuo laiku. Būtent su juo Galilėjus nuo 1609 metų rudens iki 1610 metų pavasario atliko stebėjimus, kurių rezultatus nedelsdamas paskelbė 1610 metų kovo mėnesį publikuotame veikale „Sidereus Nuncius“. Tai buvo tūkstantmetės Aristotelio-Ptolomėjaus pasaulio suvokimo tradicijos, dominavusios to laiko mokslo pasaulyje, pabaigos pradžia. Kadangi to meto filosofija ir teologija taip pat naudojosi aristotelinės-ptolomėjinės tradicijos sąvokomis, tai nenuostabu, kad senosios astronomijos teorijos krizė tapo filosofijos ir teologijos krize, galbūt netgi šoku.

Iš istorijos žinome, kad debatai dėl „Galilėjaus bylos“ palaipsniui tapo debatais dėl religijos ir proto, dėl Bažnyčios ir mokslo santykių. Žinoma, juos vertinant visada naudinga prisiminti istorikų taisyklę, kad nekorektiška istorinius įvykius ir juose dalyvavusių žmonių intencijas bei tikslus vertinti pagal tai, ką žinome ar manome esant teisinga dabar, o ne pagal tai, ką žinojo jie.

Kaip ir kitais panašiais atvejais, kartais „Galilėjaus byla“, ypač remiantis tuo, kad 1633 metais Galilėjui teko pabūti ir Inkvizicijos tribunole, buvo ne kartą ideologizuota, bandant iš jos padaryti įrodymą, kad Bažnyčia tyčia ir sąmoningai slopino mokslo progresą bei iš principo negalėjo elgtis kitaip. Žinoma, bet kas iš arčiau pasidomėjęs Galilėjaus ryšiais su popiežiais, vyskupais, kitais aukštais Bažnyčios dvasininkais ir pareigūnais, kurių ne vienas buvo jo bičiulis, diskusijų dalyvis, globėjas ir rėmėjas, greitai padarys išvadą, kad tokia interpretacija yra pernelyg skurdi. Galilėjus tikrai nelaikė Bažnyčios savo priešu. Greičiau tai buvo laikotarpis, kuriame „lūžo“ ankstesnis mentalitetas, pažinimo supratimas, ankstesnės teorijos, šimtmečius naudotos sąvokos, galbūt kažkas panašaus į „kartų konfliktą“. Ne visi pajėgė teisingai suvokti naują situaciją, keisti ankstesnes pažiūras ir naujai orientuotis, net jei ir patys buvo mokslo žmonės. Mokslo istorikai ir sociologai galėtų išvardinti daug panašių atvejų, nutikusių istorijos bėgyje. Jų kontekste aistros dėl Galilėjaus nėra kaži kokia išimtis, nors visi šiandien žinome, kad arčiau tiesos, nors ir ne visais klausimais, buvo Galilėjaus šalininkai, o ne jo oponentai. Tai daug kartų buvo pripažinta ir pačioje Bažnyčioje. Tiesa, iš pradžių kiek netiesiogiai. Antai, kaip pavyzdį galima paminėti 1685 metais jėzuito matematiko Adam Kochanski, gerai pažinojusio Galilėjaus mokinį ir biografą Viviani, publikuotą tezę apie heliocentrinę sistemą, nesant jokių trukdymų iš Romos kongregacijų pusės, nors Galilėjus nemalonumų 1633 metais turėjo būtent dėl jos. Bet ypač XX amžiuje, taip pat ir popiežiaus Jono Pauliaus II lūpomis, atvirai pripažinta, kad Galilėjui oponavę Bažnyčios žmonės negalėjo ar nepajėgė įveikti savo „mentalinių schemų“ ir elgėsi neteisingai mokslininko atžvilgiu.

Tarptautinės konferencijos Florencijoje apie „Galilėjaus bylą“ programoje numatyta daug pranešimų ir debatų prie apvalaus stalo, kuriuose dalyvaus 33 dalyviai. Kaip minėta, jie atstovauja skirtingas disciplinas, tačiau kiekvienas iš jų yra parašęs reikšmingą ar reikšmingus darbus „Galilėjaus bylos“ ar jos konteksto tema.

Bus pateikta naujausia „Galilėjaus bylos“ studijų apžvalga, jos interpretacija įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje, bei XVII, XVIII, XIX ir XX amžiuose. (rk)