Kristaus Dangun žengimo iškilmė, Šeštinės

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16,15-20)

PAMILĘS ŽEMĘ (Mons. Adolfas Grušas)

Švenčiant Kristaus Žengimo dangun iškilmę visuomet turime skaitytis su tuo, kad šios šventės neįmanoma apriboti vien tik konkretaus įvykio minėjimu. Žengdamas dangun Išganytojas nepaliko mūsų pasaulio, bet priešingai: nutarė pratęsti savo buvimą žemėje visiems laikams, gal ne visada atpažįstamas ir suvokiamas, bet visuomet, kaip tas, kuris labai pamilo mus ir mūsų pasaulį, nežiūrint visų jame daromų kvailysčių. Juk neveltui Jis pažadėjo apaštalams: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Todėl Šeštinės yra ne atsisveikinimo, o pasilikimo šventė. Netgi ima pagunda kalbėti apie „apsimestinį“ Jėzaus iškeliavimą, nes kyla įspūdis, jog apaštalams ant Alyvų kalno kalbėję angelai netyčia išsidavė, pasakę: Ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Atrodo, kad mūsų Viešpaties turime ieškoti kitur…

Viešpats Jėzus ir toliau gyvena su mumis. Jis nori mylėti, keliauti per gyvenimą, tikėti ateitimi drauge su mumis. Jis atėjo į pasaulį tam, kad pasiliktų jame, nusileido iš dangaus aukštybių, kad galėtų gyventi mūsų žemumose, būti vienu iš mūsų, dalytis mūsų likimu, o ne stengtis viską paaiškinti. Juk Jis iš tiesų nebandė aiškinti kančios prasmės, bet pats pasinėrė į kančią.

Dievas, priartėjęs prie mūsų, daugiau nebesišalina nuo mūsų, nuo mūsų aplinkos. Susitikimas su Juo – tai ne apeigos, kurių ceremonialas ruošiamas iš anksto, ir kurios trunka tik akimirką. Pažinę Kristų mes užmezgame su Juo ryšį, kuris trunka visą laiką, ir mūsų gyvenimo istoriją rašome tik su Juo.

Mums nereikia palikti savo įprasto pasaulio, kad galėtume susitikti su Juo. Jį visuomet sutinkame savo kasdienybėje: galbūt, ligoninės lovoje, gal pasilenkusį prie mūsų rašomojo stalo, ar virtuvėje, plaunant indus. Viešpats Jėzus ir dabar nieko neaiškina, tik paprasčiausiai apdovanoja mus savo Buvimu.

Jam nereikia ekspertų patarimų ir papildomos informacijos, nes Jis viską jau žino apie žmogų. Jis nesvarsto bedarbių, atstumtųjų, kitaip mąstančių, visuomenės paniekintųjų, emigrantų, galo su galu nesugebančiųjų sudurti problemų, nes Jis pats yra toks, kaip jie, Jis yra vienas iš jų.
Jis nekalba apie skausmą, bet kenčia. Jis nerašo enciklikų apie draugystę, bet yra draugu, kuris niekada neišduos ir neapleis. Jis negina išnaudojamųjų teisių prieš išnaudotojus, bet pats yra Silpnasis pasaulio galingųjų rankose.

Jėzus nemoko mūsų, kaip aukoti savo vargus ir skausmus Dievui, bet prašo, kad leistume Jam pasidalinti vargais, padėti pakelti tą skausmo naštą. Netgi ne: Jis net neprašo, bet jau neša tą naštą nuo pat pradžios.

Jėzaus kelias per pasaulį persipina su mūsų nežymiu kasdienybės keliu, mūsų netikrumu, sunkumais, pasimetimu ir nusivylimais, troškimais ir begale mūsų problemų: dėl sveikatos, dėl darbo, šeimos, santykių su kitais žmonėmis.

Jėzus yra mūsų gyvenime, mūsų žmogiškume. Jei kartais tikimės Jį susitikti „išeidami“ iš savęs, tegul ir kreipdami žingsnius į šventą vietą, rizikuojame prasilenkti su Juo. Neturime stengtis savo Viešpaties priimti kaip Kažko, kas ateina iš išorės. Jis yra mumyse ir kiekvienas mūsų turime išmokti Jį atpažinti savo kasdienybėje.

Ne kartą tenka susidurti su labai religingais žmonėmis, kurie viliasi labiau priartėti prie Dievo, atsisakydami savo žmogiškumo, atsiribodami nuo visko, kas žemiška, palikdami už savo pečių įprastinį gyvenimą ir kopdami neįmanomais „aukštyn vedančiais“ keliais. Jie nesuvokia, kad Dievas eina priešinga kryptimi: Jis „leidžiasi“ iš aukštybių, eidamas pasitikti žmogaus ir bendraudamas su juo jo alsavime, prakaite, ašarose, meilėje ir visose kasdienio gyvenimo smulkmenose.

Mes taip stengiamės kalbėti apie dangų ir nepastebime Jo, sėdinčio greta…

Todėl negalime nemylėti viso to, ką myli Dievas. Negalime nepriimti, nesistebėti, negerbti to, ką pats Dievas, kartą sukūręs, vėliau atėjo pasiimti, įsikūnydamas tame pasaulyje.

Negalime nemylėti vieni kitų, nes tik savo artimo akyse turime galimybę pamatyti Dievo, esančio su mumis, žvilgsnį.