Trečiadienio bendroji audiencija

Trečiadienio priešpietį Šv. Petro aikštėje Romoje vyko pirmoji trečiadienio bendroji audiencija po Šventojo Tėvo kelionės į Šventąją Žemę. Ši apaštališkoji piligrimystė, gegužės 8-15 dienomis nuvedusi Benediktą XVI į Jordaniją, Izraelį ir Palestiniečių teritorijas, ir buvo pagrindinė popiežiaus bendrojoje audiencijoje pasakytos kalbos tema. Atskiru kreipimusi Šv. Tėvas pažymėjo sekmadienį minėsimos Pasaulinės socialinių komunikacijų dienos svarbą. Pagrindinėje kalboje Šv. Tėvas apžvelgė visus kelionės etapus, o drauge dėkojo visiems, kurie prisidėjo rengiant ir įgyvendinant sėkmingai pasibaigusią kelionę. „Tai nebuvo eilinė, o aukščiausia įmanoma piligrimystė prie tikėjimo ištakų. Drauge tai buvo pastoracinis vizitas į Šv. Žemėje gyvuojančią Bažnyčią, kuri yra išskirtinės reikšmės bendruomenė, nes simbolizuoja jos gyvavimą ten, iš kur yra kilusi“, - kalbėjo Benediktas XVI.

Pristatęs pirmąją kelionės atkarpą Jordanijoje, apsilankymą Mozės paminkle Nebo kalne, nuo kurio Mozė pamatė Pažadėtąją Žemę, bet mirė į ją neįžengęs, o paskui slėnyje prie Jordano upės esančią Betaniją, kur šv. Jono krikštijimo vietoje pašventino dviejų naujų bažnyčių kertinius akmenis, popiežius didžiai įvertino Jordanijos karalystėje jaučiamą atvirumo ir pagarbos dvasią religijos laisvės ir krikščioniškos tradicijos atžvilgiu. Prisiminęs taip pat susitikimus Al-Hussein bin Talal mečetėje su musulmonų ir kitų religinių bendruomenių vadovais bei diplomatiniu korpusu, popiežius pažymėjo kaip svarbu krikščionims ir musulmonams taikingai sugyventi gerbiant vieniems kitus. „Dėkui Dievui ir valdančiųjų įsipareigojimui, Jordanijoje tai jau vyksta. Todėl meldžiausi, - sakė popiežius, kad taip būtų ir kitur, ypač turėdamas omenyje krikščionis, kurie išgyvena įvairiausius sunkumus Irake“.

„Atvykęs į Izraelį prisistačiau kaip „tikėjimo piligrimas“ žemėje, kurioje Jėzus gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė, o tuo pačiu ir kaip „taikos piligrimas“, prašantis Dievo, kad jo įsikūnijimo žemėje visi žmonės galėtų gyventi kaip jo vaikai, t.y. broliai. Tačiau kartais atrodo, kad šioje Dievo palaimintoje žemėje neįmanoma užkirsti kelią smurto apraiškoms. Bet Dievui nėra neįmanomų dalykų tiems, kurie juo pasitiki. Todėl susitikimuose tiek su Didžiuoju mufčiu ir Jeruzalės musulmonų bendruomene, tiek su Didžiuoju Izraelio rabinatu, kaip ir su tarpreliginiame dialoge dalyvaujančių organizacijų atstovais reiškiau viltį, kad tikėjimas į vieną teisingą ir gailestingą Dievą leistų išskleisti jų tarpusavio pagarbą, susitaikymą ir bendradarbiavimą“.

„Ypatinga dvasingumo ir prieštaravimų kryžkele yra Jeruzalė, „taikos miestas“, kuris liudija Dievo planą žmonijai: sukurti didelę žmonijos šeimą, Kristaus įgyvendintą per jo mirtį, kuria jis sugriovė priešybės pertvarą. Todėl, - sakė trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius, - visi tikintieji turi atsisakyti išankstinių nusistatymų ir noro valdyti, kad darniai vykdytų pagrindinį įsakymą, t.y. mylėti Dievą visa būtimi ir mylėti artimą kaip save patį. Būtent tai liudyti yra pašaukti žydai, krikščionys ir musulmonai, kad veiksmais pagerbtų tą Dievą, kurį meldžia lūpomis“, - kalbėjo popiežius.

Būtent įsitikinimas, jog skirtingi tikėjimai turi prisidėti prie tautų santarvės kūrimo, Šventąjį Tėvą, kaip „taikos piligrimą“, nuvedė į Uolos kupolo mečetę, prie Raudų sienos ir į Yad Vashem memorialą, kuriame meldėsi, kad niekuomet nesikartotų Šoa.

Į Betliejaus, Nazareto ir Jeruzalės bazilikas popiežius vyko kaip „tikėjimo piligrimas“ ir Šventosios Žemės katalikų bendruomenės lankyti atvykęs ganytojas.

„Vakarienbutyje, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI, - su Kustodu ir su kitais galėjome apmąstyti savo pašaukimą būti viena, sudaryti vieną kūną ir vieną dvasią ir perkeisti pasaulį nuolankia meilės jėga. Aišku, ypatingos kliūtys neleidžia įgyvendinti šį pašaukimą Šventojoje Žemėje, todėl broliams vyskupams priminiau paties Kristaus žodžius: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę“ (Lk 12, 32). Taip pat pasveikinau kontempliatyvaus gyvenimo vienuolius ir vienuoles, dėkodamas už jų maldos tarnystę Bažnyčiai ir taikos labui“.

Nepaisant istorinių peripetijų, paženklinusių šventąsias vietas, karus, nelaimes, deja, įskaitant ir krikščionių tarpusavio kivirčus, Bažnyčia tęsia savo misiją, vedama Prisikėlusio Viešpaties atsiųstos Šventosios Dvasios. Bažnyčia žengia pilnutinės vienybės link, idant pasaulis įtikėtų Dievo meile ir džiaugtųsi jo taika. Suklupęs priešais Kalvariją ir Jėzaus kapą, šaukiausi iš velykinio slėpinio trykštančios meilės jėgos, kuri vienintelė gali atnaujinti žmoniją ir pakreipti link tikslo istoriją ir visatą. Prašau, kad ir jūs melstumėtės už šį tikslą, kol ruošiatės švęsti Šeštines, Kristaus žengimo į dangų iškilmę, kuri Vatikane yra švenčiama ketvirtadienį“, – kalbėjo trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI. (sk)