Sekmadienio vidudienio maldos susitikimas Vatikane su popiežiumi Benediktu XVI

Šventasis Sostas tebegyvena penktadienį sėkmingai pasibaigusios popiežiaus Benedikto XVI piligrimystės į Šventąją Žemę nuotaikomis. Pats popiežius per įprastinį sekmadieninį Marijos maldos susitikimą kalbėjo beveik vien tik apie savo kelionę į Šventąją Žemę ir pažadėjo šiai temai paskirti trečiadienio bendrąją audienciją. O dabar, - kalbėjo sekmadienio vidudienį popiežius, trokštu padėkoti Viešpačiui, kuris leido įgyvendinti tokią svarbią apaštališkąją kelionę.

Popiežius dėkojo visiems prisidėjusiems prie kelionės įgyvendinimo: Lotynų patriarchui ir Bažnyčios Jordanijoje, Izraelyje ir Palestiniečių teritorijoje ganytojams, Šv. Žemės kustodijos pranciškonams, aplankytų šalių valdžios atstovams, organizatoriams, teisėsaugos pareigūnams, kunigams vienuoliams ir tikintiesiems, kurie jį priėmė ir lydėjo savo malda.

Popiežius akcentavo, kad jo apsilankymas šventosiose vietose taip pat buvo pastoracinis Šventosios Žemės tikinčiųjų vizitas, tarnystė krikščionių vienybei, dialogui su žydais ir musulmonais bei taikos kūrimui. Šventoji Žemė yra Dievo meilės savo tautai ir visai žmonijai simbolis, taip pat simbolis laisvės ir taikos, kurių Dievas trokšta visiems savo vaikams. Tačiau praeities ir dabarties istorija liudija, kad Šventoji Žemė yra pavirtusi simboliu kaip tik priešingų dalykų, tai yra pasidalijimo ir nesibaigiančių konfliktų tarp brolių simboliu. Kaip gi tai įmanoma?, - klausė Benediktas XVI.

Šventoji Žemė, - pažymėjo popiežius, yra vadinama „penktąja Evangelija“ todėl, kad joje galima pamatyti ir net paliesti tą istorinę tikrovę, kurią Dievas įgyvendino su žmonėmis. Pradedant Abraomą menančiomis vietomis iki pat vietų, kuriose gyveno Jėzus, nuo įsikūnijimo iki pat tuščio kapo, liudijančio jo prisikėlimą. Dievas įžengė į šią žemę, jis veikia su mumis šiame pasaulyje. Dar daugiau: Šventąją Žemę, jos pačios istorijos dėka, galime laikyti mikrokosmosu, kuris susumuoja savyje sudėtingą Dievo kelionę su žmonija.

Išganymo istorija prasideda su vieno žmogaus, Abraomo, ir vienos tautos, Izraelio, išrinkimu, tačiau jos tikslas yra visuotinas, visų tautų išgelbėjimas. Apie tai paliudijo ir VI Velykų sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys, pagal kurį, šv. Petras, pastebėjęs Kornelijaus namuose pagonių tikėjimą ir Dievo troškimą taip pasakė: „Iš tiesų, aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34-35). Bijoti Dievo ir teisingai gyventi, - kalbėjo popiežius, reiškia išmokti kaip atverti pasaulį Dievo karalystei: būtent tai yra pats giliausias bet kokio tarpreliginio dialogo tikslas.

Todėl negaliu užbaigti marijinės maldos nenukreipęs minčių į Šri Lanka, - tęsė sekmadienį popiežius Benediktas XVI. Šv. Tėvas užtikrino savo dvasinį artumą su visais krašto šiaurinėje dalyje kovų užkluptais žmonėmis. Tai tūkstančiai vaikų, moterų, senelių, kuriems karas atėmę gyvenimo metus ir viltį, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Šv. Tėvas pakartojo kaip savo Jungtinių Tautų organizacijos Saugumo tarybos prašymą, kad būtų garantuotas neliečiamumas ir saugumas karo zonoje užkluptiems žmonėms, paragino kariaujančiuosius leisti žmonių evakuaciją, o humanitarinių organizacijų, pirmiausiai katalikiškųjų, paprašė visomis įmanomomis priemonėmis stengtis suteikti pabėgėliams skubią maisto ir vaistų paramą. Kalbą popiežius užbaigė pavesdamas Šri Lanką motiniškai Švč. Madhu Mergelės globai ir meldė Viešpatį kuo skubiau priartinti Šri Lankai susitaikymo ir taikos dieną. (sk)