Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas „Lietuvos ryto“ redakcijai
Šių metų gegužės 9 d. Jūsų laikraštyje buvo išspausdintas Laimos Lavastės straipsnis
„Kapelionų maldas gožia skandalai ir intrigos“ apie vyskupo Eugenijaus Bartulio tariamai
neteisingą sprendimą, kuriuo kun. Saulių Kasmauską paskyrė vyriausiuoju kariuomenės
kapelionu. Ta pačia tema pakartotinai buvo rašyta gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ redakcijos
straipsnyje „Laiko ženklai“ jame akcentuojant, kad Bažnyčia neva kišasi į mokyklų
programas, pasisako prieš girtuokliavimą, tačiau pati nesusitvarko savo kieme. Abejuose
straipsniuose yra tiesos neatitinkančių teiginių, nepelnytų kaltinamų vysk. E. Bartuliui
ir priekaištų mano, kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko, adresu.
Nė vieno straipsnio autorius neišklausė mano nuomonės, todėl šiuo laišku noriu pasakyti
kiek kitokią tiesą ir tikiuosi, kad išsakytos mintys bus geranoriškai priimtos bendrojo
gėrio ir tiesos labui.
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad LVK pirmininkas nėra
koks nors vyskupų viršininkas, o lygus tarp lygių ir vadovauja tik savo vyskupijai.
Kitoms vyskupijoms, taip pat ir kariuomenės ordinariatui, vadovauja Šventojo Sosto
paskirti ganytojai, o kiti vyskupai, tarp jų ir LVK pirmininkas, negali paveikti jų
sprendimų. Kiekvienos vyskupijos ordinaras visus sprendimus priima savarankiškai,
vadovaudamasis bažnytine teise. Žinoma, vyskupui nedraudžiama atsiklausti kitų kompetentingų
asmenų, tarp jų ir pasauliečių, kad jo sprendimai pasitarnautų Bažnyčios gerovei ir
bendram gėriui. Ankščiau mano paminėtuose straipsniuose neteisingai peršama mintis,
jog kariuomenės ordinaras savo sprendimus privalėjo derinti su manimi kaip su LVK
pirmininku.
Atleidęs iš vyriausiojo kapeliono pareigų kan. J. Gražulį, vysk.
E. Bartulis ilgai svarstė, ką paskirti į jo vietą. Keli kapelionai mėgino veikti vysk.
E. Bartulį į vyriausiojo kapeliono postą paskirti vieną iš vyresniųjų kapelionų, nors
kariuomenės ordinariato statutas nenumato, kad vyskupas vyriausiuoju kapelionu turėtų
skirti vieną iš jų. Bažnyčioje laikomasi praktikos, kad kiekvienas vyskupas visiškai
laisvai, be jokios įtakos iš šalies pasiskiria sau generalinį vikarą (kariuomenėje
– tai vyriausiasis kapelionas), kuriuo pasitiki, nes jis veikia vyskupo vardu. Labai
dažnai į svarbias pareigas paskiriami jokių bažnytinių paaukštinimų neturintys kunigai.
Vyskupui labiausiai rūpi, kad generalinis vikaras mylėtų Bažnyčią ir būtų toks bendradarbis,
kuriuo galėtų pasitikėti. Šito, atrodo, nesuprato keli kariuomenės kapelionai, jautę
pareigą viešai ir labai aštriai išsakyti savo nepasitenkinimą. Maža to, konfidencialus
pokalbis su vyskupu kažkieno buvo įrašytas ir perduotas „Lietuvos ryto“ redakcijai
ar šio dienraščio korespondentei L. Lavastei. Gal kam ir atrodo, kad aktualius Bažnyčios
klausimus galėtų išspręsti „Lietuvos rytas“ ar kita žiniasklaidos priemonė, tačiau
Bažnyčia turi labai didelę patirtį ir mano, kad pati gali susitvarkyti su iškylančiomis
problemomis. Pagalba iš šalies galėtų būti labai brangi, jeigu ji būtų geranoriška.
Kapelionai aiškiai suklydo, ir jų elgesys, net turint pačius geriausius ketinimus,
nebuvo bažnytiškas.
„Lietuvos rytas“ rašė, kad kapeliono S. Kasmausko nemėgo
kariai ir dalinių vadai. Turiu pagrindo nesutikti su šiuo tvirtinimu. Vysk. E. Bartulis
tvirtina, kad prieš paskirdamas kun. S. Kasmauską atsakingoms pareigoms lankėsi daliniuose,
kur šis kapelionas tarnavo ir visur girdėjo pozityvius vertinimus.
„Lietuvos
rytas“ pabandė įteigti skaitytojams mintį, kad naujas vyriausiasis kapelionas yra
netradicinės lytinės orientacijos kunigas. Mano paklaustas, kiek yra tiesos dienraščio
metamuose jam šešėliuose, kun. S. Kasmauskas labai aiškiai pasakė, kad jis nėra toks,
kokį jį bandoma parodyti. Todėl visiems, kurie bando suniekinti šį dorą kunigą, reikėtų
pateikti konkrečių faktų. To nepadarius tenka kalbėti tik apie apgailėtiną šmeižtą.
Dienraštis
perša skaitytojams mintį, kad vyskupai neva globoja netradicinės lytinės orientacijos
kunigus. Šiuo metu kai kurios žiniasklaidos priemonės ir interneto svetainių komentuotojai
bando visuomenei įteigti mintį, jog beveik visi kunigai yra moraliai sugedę: jie arba
nesilaiko celibato, arba yra gėjai. Per 47 savo kunigiškos tarnystės metus pažinojau
daugybę kunigų. Dauguma jų gyveno pagal prisiimtus įsipareigojimus; tiesa, sutikau
ir skaudžiai klydusiųjų, bet jų buvo vienetai, todėl didžiuojuosi kunigais, kurie
dažnai nepelnytai yra niekinami, bet nenuleidžia rankų ir ištikimai tarnauja Bažnyčiai.
„Lietuvos ryto“ straipsnyje tvirtinama, kad vysk. E. Bartulis neva globoja
amoraliu elgesiu kaltinamą kun. A. Vainorą. Tiesos dėlei reikia priminti, kad Šiaulių
teismas savo laiku kun. A.Vainoro nenuteisė už priekabiavimą. Tuomet jam buvo panaikinta
suspensa ir vysk. E. Bartulis jį paskyrė Pakruojo parapijos vikaru, vėliau Kriukų
parapijos klebonu ir tik tada Šeduvos klebonu. Vysk. E. Bartulis 2006 m. Šeduvos klebonu
paskyrė kun. T. Kedušį, o kun. A. Vainorą perkėlė į Šaukėnų parapiją, o nuo 2008 m.
gegužės mėn. šiam kunigui uždraudė atlikti bet kokias kunigo pareigas. Ar po viso
to galima tvirtinti, kad vysk. E. Bartulis globoja Bažnyčios kanonams nusižengusį
kunigą?
Straipsnyje kalbama apie tariamai vyskupijose esančius klanus. Tie
pasauliečiai, kurie iš arčiau nepažįsta Bažnyčios vidaus gyvenimo, gali susidaryti
klaidingą įspūdį, kad tenai taip pat viskas perkama ir yra vyskupų palaikomos vienos
ar kitos kunigų grupės. Kartais panašiai mąsto ir kai kurie kunigai, išgyvenantys
nuoskaudą, kai vyskupas kitus kunigus įvertina labiau nei juos.
Straipsnyje
buvo pabandyta pažeminti kariuomenės kapelioną kun. Tomą Karklį, prikišant, kad jis
kažkada gyveno arkivyskupo bute, o siunčiamas į Afganistaną simuliavo ligą. Tai labai
negarbingas melas. Kun. T. Karklys niekuomet negyveno arkivyskupo bute, tačiau kurį
laiką gyveno mažame, sargui skirtame arkivyskupijos kurijos kambarėlyje. Tuo metu
kurijos pastate be arkivyskupo taip pat nuolat gyveno kelios seselės vienuolės, du
vyskupai ir kurijos kancleris. Kun. T. Karklys nuo kunigystės pradžios garbingai atlikdavo
savo pareigas ir niekuomet neišsisukinėdavo nuo jam pavedamų užduočių, tačiau, prieš
siunčiant į užsienio misijas, gydytojai patikrina visų siunčiamų karių, taip pat ir
kapelionų, sveikatą ir sprendžia, kuriuos galima pasiųsti, o kurie neatitinka keliamų
reikalavimų. Galima kaltinti nebent medicininę komisiją, kuri, užuot pasiuntusi kun.
T. Karklį į misiją, nukreipė jį gydytis progresuojančios rimtos ligos.
Straipsnyje
„Laiko ženklai“ teigiama, kad kapelionas S. Kasmauskas yra vysk. E. Bartulio ir mano
bičiulis. Tiesos dėlei turiu pasakyti, kad iki šiol nėra tekę su šiuo kunigu bendrauti,
nes jis priklausė Vilkaviškio vyskupijai, tačiau gerbiu šį kunigą, apie jį iš kelių
vyskupų esu girdėjęs labai gerų atsiliepimų.
Apibendrindamas savo pastebėjimus,
noriu pasakyti, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistai tikriausiai nebūtų privėlę tokių apmaudžių
klaidų, jeigu nebūtų turėję išankstinio nusistatymo sumenkinti Bažnyčią, drįstančią
pasisakyti aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, kaip ir apie alkoholizmą bei
įvairias lytinio švietimo programas, ir ginančią krikščioniškas vertybes, tradicinę
šeimą. Noriu pasakyti, kad dabar ir ateityje Bažnyčia netylės, net jeigu kam nors
jos balsas ir labai nepatiktų. Bažnyčia kalbės netgi tuomet, jei vienas ar kitas kunigas
padarys klaidų ir dėl to pakenks Bažnyčios misijai.
Kviečiu „Lietuvos rytą“
ir kitas žiniasklaidos priemones kartu tarnauti bendram Lietuvos gėriui. Mes esame
labai maži ir mūsų tarpusavio peštynės pasitarnauja ne Lietuvos žmonėms. Šiuo metu
jie iš Bažnyčios, iš valdžios ir iš visuomenės informavimo priemonių laukia daugiau
šviesos ir padrąsinimo.