Tarptautinėje ir įvairių šalių nacionalinėje žiniasklaidoje galima rasti daug ir įvairių
popiežiaus Benedikto XVI kelionės Šventojoje Žemėje vertinimų.
Ketvirtadienį
duotame interviu Izraelio prezidentas Shimon Peres, praleidęs su popiežiumi Benediktu
XVI nemažai laiko, vertino Šventojo Tėvo kelionę nuosaikiai. Anot prezidento, kreipiant
dėmesį ne į žodžius, o į istorinę perspektyvą, galima teigti, jog dabar yra pats geriausias
santykių tarp judaizmo ir krikščionybės sezonas per du tūkstančius metų. Šiuos santykius
gerai iliustruoja tai, kad popiežius galėjo aplankyti Izraelio Didįjį rabinatą, susitikti
su Izraelio prezidentu, melstis prie Raudų sienos. Izraelio prezidentas nesureikšmino
kritikos popiežiui dėl jo kalbos Yad Vashem memoriale, dėl paties popiežiaus kritikos
statomai sienai, kuri fiziškai atskiria Izraelį nuo Palestinos, ir dėl Benedikto XVI
kelis kartus išreikšto pritarimo „dviejų valstybių“ – Izraelio ir Palestinos – idėjai.
Tačiau
šie dalykai, priešingai, buvo itin akcentuojami ir neigiamai vertinami kai kurių kitų
Izraelio veikėjų, religinių ir politinių lyderių.
Izraelyje daug kritikos
susilaukė popiežiaus Benedikto XVI kalba Yad Vashem memoriale, skirtame Holokausto
aukų ir drąsiai žydus nuo mirties gelbėjusių „teisiųjų“ atminimui. Pasak vienų, kalba
buvo „silpna“, kitiems „nepakankama“, tretiems „nuvilianti“ ir „prarasta proga“. Kai
kurie iš šių nuomonių autoriai buvo itin skrupulingi žodžiams. Pavyzdžiui, vienas
autoritetingą balsą Izraelyje turintis rabinas interviu teigė, jog popiežiaus kalba
jį nuvylė dėlto, kad pastarasis kalbėjo apie nužudytus „milijonus žydų“, o ne apie
„šešis milijonus žydų“. Arba dėlto, kad popiežius kalbėjo apie „žydų žudimą“, atskirai
nepridurdamas, kad jie buvo „nužudyti žvėriškai“. Kitų nuomone popiežius Ratzingeris,
pats būdamas vokietis, turėjo atskirai įvardinti Vokietijos ir vokiečių kaltę dėl
žydų holokausto bei atsiprašyti už tai. Izraelio spaudoje pasirodė ir negražių spekuliacijų
dėl „nacistinės“ popiežiaus praeities. Dar kitiems, atrodo, paprasčiausiai neįtiko
tai, kad popiežius Yad Vashem memoriale kalbėjo pernelyg ramiai, o tai daug blogiau,
anot jų, palyginus su emocinga Jono Pauliaus II kalba.
Ar šios kritinės pastabos
yra pagrįstos? Joms pasirodžius, netrūko ir atsakomųjų straipsnių. Pavyzdžiui, buvo
priminta, kad „šešis milijonus“ žydų aukų popiežius paminėjo savo kalboje tik atvykęs
į Izraelį. Taip pat pabrėžta, kad popiežius kelis kartus, tame tarpe ir Yad Vashem
memoriale, vienaprasmiškai pasmerkė antisemitizmą ir paprasčiausiai negalėjo antisemitizmu
apkaltinti visos vokiečių tautos, nes tai būtų nesąžininga. Juk, viena vertus, ne
visi vokiečiai buvo antisemitai, antra vertus, antisemitizmas tiek istoriškai, tiek
geografiškai neapsiriboja Vokietija. Būtent todėl teisinga smerkti bet kokias antisemitizmo
formas, o ne vieną tautą „bloku“. Be to, kai kas, rodos, užmiršo, kad Benediktas XVI
yra ne vokiečių politikas, o popiežius. Kalbant apie kaltinimus „dėl nacistinės praeities“,
tai vargu ar labai korektiška tokią praeitį įžvelgti fakte, kad vos brandos sulaukęs
jaunuolis, nepaisant jo valios, kaip ir kito to paties amžiaus jaunuoliai, II Pasaulinio
karo pabaigoje buvo įrašytas į Vokietijos kariuomenę, kurioje kelis mėnesius atliko
pagalbinį vaidmenį priešlėktuvinės gynybos dalinyje.
Anot kai kurių apžvalgininkų,
kai kurie žydai ar jų grupės, turėjo išankstinį nusistatymą dėlto, ką ir kaip popiežius
Benediktas XVI turėjo pasakyti Yad Vashem memoriale. Tad popiežiaus kalba, neatitikusi
iš anksto nustatytus kriterijus, ir buvo įvertinta kaip bloga, ne visai įsiklausant
į tai, kas sakoma. Tačiau reikia pabrėžti ir tai, kad kraštutinės kritikos pavyzdžiai
nebuvo vieninteliai vertinimai. Tuo pat metu ir ypač po jų toje pat žydų spaudoje
pasirodė gerokai ramesnių, pozityvesnių ir analitiškesnių vertinimų.
Nors kai
kurioms Izraelio visuomenės grupėms nepatiko popiežiaus Benedikto XVI pritarimas „dviejų
valstybių“ – Izraelio ir Palestinos – projektui, kuriam, ne paslaptis, nedaug simpatijų
jaučia ir dabartinis Izraelio premjeras, tačiau didesnės reakcijos Šventojo Tėvo pareiškimai
nesukėlė: viena vertus, popiežius pakartojo jau seniau suformuluotą ir žinomą Šventojo
Sosto poziciją, antra vertus, didelei Izraelio gyventojų daliai, kaip ir praėjusiai
vyriausybei, „dviejų valstybių“ idėja atrodo reali ir pozityvi. (rk)