Šventasis Tėvas pabėgėlių stovykloje

Iš Caritas vaikų ligoninės popiežius automobiliu nuvyko į už dviejų kilometrų esančią stovyklą, kurioje glaudžiasi apie penki tūkstančiai palestiniečių pabėgėlių. Tai viena iš daugelio tokio tipo stovyklų, kuriose glaudžiasi keli milijonai palestiniečių ne tik Autonominėse Palestinos teritorijose, bet ir gretimose valstybėse – Jordanijoje, Libane, Sirijoje. Šios stovyklos atsirado 1948 metų, gimus Izraelio valstybei, ir po „šešių dienų karo“ 1967 metais. Abu įvykiai privertė daugybę palestiniečių palikti savo namus ir tapti gyventojais pabėgėlių stovyklose, kurias remia Jungtinių Tautų Organizacijos humanitarinė agentūra (UNRWA).

Popiežiaus susitikimas su palestiniečių pabėgėliais įvyko stovyklos teritorijoje esančios mokyklos krepšinio aikštelėje, dalyvaujant keliems šimtams asmenų, tarp jų ir stovyklos vadovui.

Šventasis Tėvas pirmiausia išreiškė savo solidarumą su visais palestiniečiais, kurie neteko namų, po to sveikino pabėgėlių stovyklos atsakinguosius, JT pareigūnus, atskirai vaikus ir mokyklos mokytojus.

Anot popiežiaus, per auklėjimą yra išreiškiama ateities viltis. Vaikams ir jaunuoliams popiežius linkėjo ruoštis tam laikui, kai jie patys taps atsakingi už palestiniečių liaudį. Panašiai popiežius linkėjo tėvams negailėti pastangų remiant jų vaikų studijas ir vystant jų gabumus, kad ateities palestiniečių bendruomenėje nepritrūktų kompetentingų žmonių, galinčių prisiimti įvairią atsakomybę.

Šventasis Tėvas pasinaudojo proga padėkoti katalikiškoms humanitarinėms organizacijoms ir kongregacijoms, kurios veikia pabėgėlių naudai. Tai prieš 60 metų įsteigta Popiežiškoji Palestinos misija, seserys pranciškonės ir kiti pranciškonų ordino šeimos nariai, per daugelį metų šioms žemėms atidavę tikrai labai daug, patys tapdami, kaip sakė šv. Pranciškus, „taikos įrankiais“.

Kiek žmonių šioje stovykloje, Palestiniečių teritorijose ir visame regione trokšta taikos, - sakė popiežius. Anot jo, pabėgėlių, gyvenančių varganomis sąlygomis, su ribotomis darbo galimybėmis, dažnai juntamas frustracijos jausmas yra gerai suprantamas. Jų teisėti lūkesčiai turėti savo nuolatinę tėvynę, nepriklausomą Palestinos valstybę yra neišpildyti. Priešingai, jie tarsi įkliuvę į spąstus, į prievartos, atakų ir kontratakų spiralę. Dabartinį palestiniečių ir izraeliečių kontaktų „mirties tašką“ įkūnija siena, skirianti šias dvi bendruomenes. Yra tragiška matyti, kai pasaulyje sienos tampa vis atviresnės ne tik prekybai, bet taip pat kultūriniams mainams bei asmenims, čia kyla nauja siena.

Pasak Šventojo Tėvo, pasaulis trokšta, kad būtų nutrauktas nenutrūkstamas keršto ratas. „Kaip karštai meldžiamės, kad baigtųsi priešiškumai, kurie nulėmė šios sienos statybą“, - sakė jis, išreikšdamas ir savo viltį, kad vietoj jos būtų statoma taika, nors tai gerokai sunkiau.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, abejose sienos pusėse reikia didelės drąsos, kad būtų įveikta baimė ir nepasitikėjimas, nugalėtas keršto troškimas dėl praradimų ar sugriovimų, pasiektas susitaikymas po tiekos ginkluoto konflikto metų. Popiežius pabrėžė, kad pati istorija moko, jog taika pasiekiama tada, kai visos konflikto pusės yra pasiruošusios eito toliau už kaltinimus ir dirbti kartu, rimtai atsižvelgdamos į viena kitos interesus.

Humanitarinė pagalba šiuo metu yra esminė, tačiau tik politika gali rasti ilgalaikį sprendimą. Niekas nesitiki, - sakė Šventasis Tėvas, - kad palestiniečiai ir izraeliečiai patys vieni tai pasieks. Jų pasiruošimas nutraukti agresiją ir teisingos bei ilgalaikės išeities ieškojimas turi būti palaikomas tarptautinės bendruomenės. (rk)