Popiežius Benediktas XVI tarpreliginiame susitikime: tikintieji priima kultūrą ir patys jai teikia formą

Paskutinysis popiežiaus Benedikto XVI pirmadienio vakaro susitikimas įvyko „Jeruzalės Dievo Motinos“ centre ir buvo skirtas tarpreliginiam dialogui. Susitikime dalyvavo Šventojoje Žemėje išpažįstamų religijų atstovai: žydai, krikščionys, musulmonai, samariečiai, drūzai ir kt.

Šventasis Tėvas citavo Pradžios knygos eilutę, kurioje pasakojama apie Dievo kvietimą Abraomui palikti savo tėvų žemę ir iškeliauti į kitą. Šis Dievo įsikišimas, kuris turėtų būti girdimas ir kasdieninėje žmogaus egzistencijoje, yra visų trijų monoteistinių religijų tradicijų istorijos pradžia. O ši istorija nėra izoliuota, ji įgijo savo formą susitikdama su Egipto, Hetitų, Šumerų, Babilono, Persijos ir Graikijos kultūromis.

Tikėjimas visada yra išgyvenamas kultūroje. Religijos istorija rodo, kad tikinčiųjų bendruomenė pilną ištikimybę Dievui išgyvena palaipsniui, laipteliais, imdama (kažką) iš kultūros ir jai pačiai teikdama formą. Panaši dinamika aptinkama ir pavieniuose trijų monoteistinių religijų tikinčiuosiuose: atsiliepiame, kaip Abraomas, į Dievo kvietimą ir išvykstame ieškodami jo pažadų įgyvendinimo, siekdami paklusti jo valiai, kiekvienas savo kultūros viduje.

Šiandien, maždaug keturis tūkstančius metų po Abraomo, religijų susitikimas su kultūra vyksta ne tik geografinėje erdvėje. Kai kurie globalizacijos aspektai ir ypač interneto pasaulis sukūrė plačią virtualią kultūrą, kurios vertė tokia pat skirtinga kaip ir nesuskaitomos jos išraiškos. Iš vienos pusės, daug nuveikta dėl artumo ir vienybės jausmo žmonijos šeimoje. Iš kitos pusės, interneto naudojimas be jokios atrankos gali lengvai tapti fragmentacijos instrumentu: žinojimo vienybė suskaldoma, o sudėtingi kritikos, skyrimo, atrankos įgūdžiai, išplėtoti akademinėse ir etinėse tradicijose, yra aplenkiami ar užmirštami.

Ką šiame kontekste religija gali duoti pasaulio kultūroms? Daugeliui pasiruošus parodyti lengvai iškeliamus religijų skirtumus, mes, anot popiežiaus Benedikto XVI, kaip tikintieji, turime priimti iššūkį skelbti tai, kas mums bendra.

Įvairios kultūros yra vienos žmogaus prigimties išraiškos. Tačiau nė viena kultūra negali visiškai ir pilnai išreikšti individo, moters ar vyro. Kiekvienas individas ieško kažko daugiau, kažko viršijančio. Štai šioje perspektyvoje, pasak Šventojo Tėvo, yra įmanoma vienybė, kuri nepriklauso nuo vienodumo.

Skirtumai, kuriuos tiriame tarpreliginiame dialoge, kartais gali atrodyti kaip barjerai, tačiau jie nebūtinai turi užtemdyti bendrą pagarbos pojūtį universalumui, absoliutui ir tiesai, kurie ypač tikinčius žmones verčia užmegzti ryšį vieni su kitais. Tikintieji yra įsitikinę, kad ta visuotinė ir universali tikrovė kyla iš Visagalio. Šia nuostatą tikintieji keldami į organizacijų, visuomenės, pasaulio gyvenimą, tuo pačiu praturtina kultūrą ir ją formuoja.

Religinio tikėjimo prielaida yra tiesa. Tas, kuris tiki tuo pat metu yra tas, kuris ieško tiesos ir gyvena pagal ją. Nors tai, kaip mes suprantame tiesos atskleidimą ir perdavimą skiriasi, neturėtume dėlto prarasti drąsos pastangose liudyti tiesos galią. Kartu galime skelbti, kad Dievas yra ir gali būti pažintas, kad žemė yra jo kūrinys ir mes esame kūriniai, kad jis kviečia kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį tokiam gyvenimui, kuris gerbtų jo planą.

Tikintieji turi savo žinojimą nešti į visuomenę ir jį pasiūlyti visiems visuomenės nariams. Šis žinojimas apšviečia moralumo ir etikos pagrindus, skatina protą peržengti savo ribas. Tiesa, taip pat religinė tiesa negrasina skirtingumų toleravimui ar kultūriniam pliuralizmui, tačiau yra prielaida sutarimui ir racionalaus, garbingo bei patikimo viešo debato išlaikymui. Norėjimas paklusti tiesai išplečia mūsų proto sąvoką ir proto pritaikymo lauką, taip padarydamas įmanomą autentišką dialogą tarp kultūrų ir religijų. (rk)