Malda Vakarienbutyje ir apsilankymas Lotynų katalikų katedroje

Antradienio vidudienį popiežius aplankė Paskutinės vakarienės menę ir joje, drauge su Lotynų Patriarchato vyskupais ir su Šventosios Žemės kustodijos pranciškonais sukalbėjo vidudienio „Regina Caeli“ maldą.

Popiežiaus aplankytas dabartinis Vakarienbutis pastatytas tryliktajame amžiuje ir jis yra Izraelio valstybė nuosavybė. Nors ir ne šiose iki mūsų laikų išlikusiose patalpose, tačiau tikrai šioje vietoje, prieš beveik du tūkstančius metų Kristus su apaštalais valgė Paskutinę vakarienę. Šioje vietoje apaštalai ir Marija sulaukė Šventosios Dvasios atsiuntimo. Nuo pat pradžių ši vieta buvo pirmasis gimstančios Bažnyčios židinys.

Ketvirtajame amžiuje čia buvo pastatyta bažnyčia vadinta Šventuoju Sionu. Ją septintajame amžiuje sugriovė Jeruzalę užėmę persai. Pirmaisiais musulmonų valdymo amžiais čia buvo griuvėsiai. Kryžiaus žygių laikais Vakarienbučio bažnyčia buvo atstatyta, tačiau Jeruzalę vėl užėmus musulmonams, liko apleista. Galiausiai keturioliktajame amžiuje Neapolio karalius Robertas Anžujietis keletą krikščionims šventų Jeruzalės vietų, tarp jų ir Vakartienbutį, nupirko iš Sultono ir jas globoti pavedė pranciškonams. Tuometinis popiežius Klemensas VI paskelbė bulę, kuria buvo kanoniškai įkurta Šventosios Žemės pranciškonų kustodija, kurios jurisdikcijoje buvo visi Šventosios Žemės katalikai iki Lotynų patriarchato įkūrimo devynioliktojo amžiaus viduryje.

Vis dėlto Vakarienbutis jau šešioliktajame amžiuje vėl perėjo į musulmonų rankas. Atėmimo priežastis buvo ta, kad po Vakarienbučio pamatais esąs karaliaus Dovydo kapas, o Dovydą ir musulmonai laiko savuoju pranašu. Iš Vakarienbučio išvaryti pranciškonai kustodijos centrą įkūrė gretimame, prie Vakarienbučio prigludusiame pastate. Šiuo metu Vakarienbutis yra Izraelio valstybė nuosavybė. Žemutinę jo dalį – spėjamą karaliaus Dovydo kapą – lanko žydų maldininkai, viršutinį aukštą – lanko krikščionys. Tačiau ir šiuo metu, kaip turkų Osmanų valdymo laikais, Vakarienbutyje neleidžiama aukoti Mišių. Paskutinį kartą išimtis buvo suteikta popiežius Jonui Pauliui II. Jis čia aukojo Mišias 2000 metų kovo 23 dieną.

Vakarienbutis mums primena mūsų Viešpaties Paskutinę vakarienę kartu su Petru ir kitais apaštalais ir kviečia Bažnyčią maldingai kontempliuoti čia įvykusį malonės ir išganymo slėpinį,- sakė popiežius ten buvusiems Šventosios Žemės vyskupams ir kustodijos pranciškonams. Aš - Petro įpėdinis ir jūs - apaštalų įpėdiniai, susitikome čia, kur Jėzus savojo kūno ir kraujo aukoje mums parodė naują nepamatuojamą Dievo sandoros su žmonėmis gylį. Čia Bažnyčia gavo Viešpaties įsakymą kviesti artimuosius ir tolimuosius į vieną Dievo vaikų šeimą. Čia labiausiai jaučiame koks svarbus mūsų pasiryžimas siekti vienybės, kaip labai nuo jo priklauso krikščionims skirtos misijos pasaulyje sėkmė, - kalbėjo popiežius.

Su vyskupais ir Šventosios Žemės kustodijos pranciškonais Paskutinės vakarienės menėje sukalbėjęs Vidudienio maldą, popiežius dar aplankė netoliese esančią Jeruzalės Lotynų patriarchato konkatedrą. Tai devynioliktojo amžiaus viduryje statyta Švenčiausiajam Jėzaus vardui dedikuota bažnyčia, kurioje yra Patriarcho sostas. Jeruzalės patriarchatą įkūrė Chalkedono susirinkimas 541 metais. Vėliau Bažnyčiai suskilus, į kelias konfesines dalis suskilo ir patriarchatas. Kryžiaus žygių pabaigoje Lotynų Patriarchato sostas buvo perkeltas į kryžiuočių dar kurį laiką valdytą Akos miestą, prie Viduržemio jūros, o ir šią teritoriją užėmus musulmonams, galiausiai sunyko ir liko tik tituliniu sostu. Jeruzalės Lotynų patriarchatą 1847 metais atkūrė popiežius Pijus IX. Nuo to laiko jo jurisdikcijoje yra visos Šventosios Žemės katalikų bendruomenės. (jm)