Penktasis Velykų sekmadienis

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. (Jn 15,1-8)

MYLINTIS DIEVAS

Jėzus, norėdamas žmonėms atskleisti tikrąjį Dangaus Tėvo veidą, nebandė kurti paslaptimis pagrįstos religijos. Kiekvienas tikėjimas turi savų paslapčių, tačiau apie jas Viešpats savo klausytojams kalbėjo ne kaip saujelei privilegijuotųjų, bet priešingai: žvejams Jis kalbėjo apie žuvis, piemenims – apie avis, vyndariams – apie vynmedžius.

Paprasti, šviesūs ir apšviečiantys žodžiai… Išganytojas kalba apie kasdieninius dalykus, kad paaiškintų Dievo visagalybę.

Viešpatį tikrai suprato vargšai, nusižeminę, gal ir be didelio išsilavinimo žmonės, tie, kurių širdims reikėjo pilnatvės, meilės, paguodos. Kalbėdamas jiems Jėzus atsižvelgė į savo klausytojų ribotumą bei jautrumą.

Visa tai vyksta ir mūsų dienomis. Dievas kalba mums per kasdienius dalykus. Jis yra Gerasis Ganytojas, vedantis savo kaimenę į vešlias ganyklas, mes tikrai Jam rūpime, ir Jis niekada nepalieka savųjų pavojuje. Taip pat ir šio sekmadienio palyginimas apie vynmedį iš tikrųjų yra paliudijimas, kad Viešpats tikrai mus myli.

Tiesa, tai nėra lengva suvokti, nes palyginimas prasideda pasakojimu apie šakelių pjaustymą ir genėjimą. Nereikia būti mokslų daktaru, kad šiame įvaizdyje atskleistume sau tiesą apie išmėginimus ir kančią. Drauge natūraliai kyla klausimas: ar tai ir yra Dievo meilė mums?

Kad vynmedis neštų vaisių, jį reikia genėti: tinkamai patrumpinta šakelė visą savo energiją skiria užmegztiems vaisiams. Šakelė to nežino, o aštrus peilis ją pjausto. Tai ir yra kančia.

Gyvenimas dažnai genėja ir mus, kaip tą šakelę: nusivylimai, ligos, depresijos,- tikriausiai to neišvengiame nė vienas, nors ir kovojame, bėgame nuo skausmo ir bet kokių blogybių. Mes nenorime priimti vargo ir nuopuolių, kurių neįmanoma išvengti dėl mūsų nupuolusios prigimties.

Jėzus kviečia visa tai išgyventi giedra širdimi, žvelgiant į tai, kaip į suteiktą galimybę. Jis kalba mokiniams apie save ir kviečia gyventi Jame. Tai pažadas, užtikrinantis, kad nebūsime apleisti jokiame skausme ir išmėginime.

Žinoma, tai reikalauja ir mūsų meilės, didelės meilės ir milžiniško pasitikėjimo, kad neprarastume pusiausvyros ir, patyrę sunkumus, glaustumės prie Viešpaties, o ne pultume Jam priekaištauti.

To niekaip negalime išvengti: giedras gyvenimo prieštaravimų priėmimas, padeda sutelkti mūsų dvasines jėgas, skiriant jas visų pirma mūsų dvasinei brandai, pajusti tikrą dvasios gyvenimo teikiamą džiaugsmą.

Mūsų gyvenimą maitina Viešpaties ir Mokytojo Jėzaus buvimas . Niekas kitas negali mums suteikti stiprybės, dvasios giedrumo, šviesos, džiaugsmo ir širdies ramybės. Tik būdami su Juo galime nešti vaisius, augti, klestėti. Be Jo nieko gero nenuveiksime.

Ieškome džiaugsmo? Jį rasime, būdami su Dievu, taip, kaip šakelės vynmedyje. Iš Viešpaties ateina gyvybės jėga ir iš vienybės su Juo kyla meilė. Dievo ieškotojai, Jėzaus mokiniai niekuomet neturėjo užtikrintos ateities, jų gyvenimas nėra atribotas nuo žmogiškos prigimties trapumo ir nuodėmės, jie nėra apsaugoti nuo gyvenimo išbandymų, tačiau Viešpaties mokiniai žino, kad gyvendami mes esame mylimi ir mokomės mylėti ir Jėzus, mūsų Mokytojas, yra mums meilės pavyzdys ir šaltinis.

Mes gyvename su Juo, kaip šakelės, gaunančios meilės energiją iš vynmedžio. (mons. Adolfas Grušas)