Gerojo Ganytojo sekmadienis. Popiežius įšventino 19 kunigų.
Gerojo Ganytojo sekmadienio rytą, švenčiant maldų už pašaukimus dieną, popiežius Benediktas
XVI suteikė kunigystės šventimus devyniolikai diakonų, baigusių Romos kunigų seminarijas.
Trylika naujų kunigų yra italai ir po vieną iš Čekijos, Čilės, Haičio, Pietų Korėjos,
Kroatijos ir Nigerijos.
Kas yra kunigas? Koks privalo būti kunigas? Apie tai
popiežius kalbėjo homilijoje komentuodamas Mišių žodžio liturgijos skaitinius.
Mes,
kartu su apaštalu Jonu netverdami iš džiaugsmo šaukiame: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo
mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“, tačiau čia pat su kartėliu konstatuojame:
„Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino“ (1 Jn 3, 1). Su šia tiesa susiduriame
pirmiausia mes, kunigai,- kalbėjo popiežius. „Pasaulis“, apie kurį čia kalba apaštalas
Jonas, nesupranta krikščionių, nesupranta Evangelijos tarnų, nes jis nepažįsta Dievo
ar, tiesą sakant, nenori jo pažinti. Nenori, kad kas nors jį trukdytų, kad verstų
abejoti savimi. Tačiau čia, - sakė popiežius, - reikia atkreipti dėmesį į labai svarbų
dalyką. „Pasaulis“ evangeline prasme tai ne vieta, bet mąstymo būdas. Šia prasme,
„pasaulis“ gresia ir Bažnyčiai, ir šventimus priėmusiems jos tarnams. Pasaulio mentalitetas
drumsčia ir teršia Bažnyčią, dėl to ji visą laiką privalo budėti ir vis iš naujo apsivalyti.
Kol Dievas nėra galutinai apreikštas, tol ir mes, jo vaikai, nesame visiškai panašūs
į jį. Mes dar esame „pasaulyje“ ir mums nuolat gresia pavojus būti „pasaulio“ vaikais,
jam priklausyti, tai yra susitapatinti su jo mąstysena. Taip deja, neretai nevienam
iš mūsų atsitinka. Būtent dėl to Jėzus meldėsi ne už pasaulį, bet už savo mokinius,
kad Tėvas juo saugotų nuo pikto ir padarytų laisvais nuo pasaulio, kitokiais, nors
ir pasaulyje gyvenančiais.
Norėčiau dar pabrėžti kitą man labai brangų dalyką,
- sakė popiežius,- glaudų ryšį, kuri jungia madą ir tarnavimą. Kunigystės dėka mes
esame susieti su Kristumi sakramentiniu ryšiu, kurį jis vadina „pasilikimu“. „Pasilikite
manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4). Mūsų tarnystė yra visiškai priklausoma
nuo šito „pasilikimo“ Kristuje. Pasilikti jame visų pirma reiškia melstis. Kunigo
malda yra labai įvairi. Pirmiausia tai kasdienės Mišios, eucharistinė adoracija, Valandų
liturgija, Lectio divina, Rožinis, meditacija. Visų šių maldos formų kulminacija ir
centras yra Eucharistija, kurios dėka kunigo gyvenime kiekvieną dieną pildosi Kristaus
žodžiai: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias (avis), ir manosios pažįsta
mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“. Pati giliausia maldos esmė ir yra
šitoks pažinimas. Kunigas, kuris daug meldžiasi ir kuris gerai meldžiasi, vis labiau
išsivaduoja iš savęs paties ir vis labiau susivienija su Jėzumi Geruoju Ganytoju,-
sakė popiežius sekmadienio ryto Mišių homilijoje.
* * *
Apie kunigų
šventimus, apie Kristaus sekimą kunigų gyvenime, apie visos pakrikštytųjų bendrijos
pareigą melstis už pašaukimus popiežius kalbėjo taip pat ir prieš sekmadienio vidudienio
maldą. Šia proga jis taip pat paprašė malda jį lydėti jau greit prasidėsiančioje apaštališkojoje
kelionėje į Šventąją Žemę.
Nuo penktadienio, gegužės 8-osios, iki penktadienio,
gegužės 15-osios, savo garbiųjų pirmtakų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II pėdomis kaip
piligrimas keliausiu į mūsų tikėjimui svarbiausias šventas vietas. Popiežius sakė,
kad pagrindinis jo kelionės tikslas – sutvirtinti ir padrąsinti Šventosios žemės krikščionis.
Šia kelione jis taip pat trokšta skelbti taiką ir paliudyti katalikų Bažnyčios artumą
visiems kas darbuojasi vardan susitaikinimo ir teisingumo. Galiausiai ši kelionė taip
pat bus svarbi ekumeniniam krikščionių bendravimui ir religijų dialogui. Šia prasme
Jeruzalė yra miestas simbolis. Jeruzalėje Kristus mirė, kad suvienytų išsklaidytuosius
Dievo vaikus (plg. Jn 11, 52). (jm)