Popiežius susitiko su Kanados autochtonų delegacija. Apgailestavimas dėl piktnaudžiavimų čiabuvių vaikų pensionatuose

Balandžio 29-ąją dieną, trečiadienį, po bendrosios audiencijos popiežius Benediktas XVI atskirai susitiko su iš Kanados atvykusia autochtonų delegacija. Pastarajai vadovavo Phil Fontaine, Didysis pirmųjų Kanados tautų asamblėjos vadas. Lydėjo Kanados katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas James Weisgerber.

Kaip rašoma Vatikano spaudos salės komunikate, Šventasis Tėvas išreiškė „liūdesį ir apgailestavimą“ dėl pensionatuose-mokyklose kai kurių autochtonų vaikų patirtų kančių, nulemtų smerktino kai kurių Bažnyčios narių elgesio. Su simpatija ir solidarumu popiežius pažymėjo, kad tokie piktnaudžiavimo aktai negali būti toleruotini visuomenėje, meldėsi, kad visi jų paliestieji pagytų, drąsino Pirmųjų tautų bendruomenės eiti vilties keliu.

Kanados pensionatų-mokyklų sistema čiabuvių vaikams yra dažnai sutinkama tema Kanados visuomenėje. Pirmieji pensionatai buvo įsteigti maždaug XIX-ojo amžiaus viduryje, amžiaus pabaigoje pensionatų sistema jau buvo gerokai išplėtota ir gyvavo iki XX amžiaus antros pusės, iki aštuntojo dešimtmečio. Devintojo dešimtmečio pradžioje Kanados čiabuviai, susibūrę į Pirmųjų tautų asamblėją, pradėjo reikalauti istorinio teisingumo atstatymo ir atsiprašymo.

Istorinio teisingumo paieškos nėra lengvos, turint galvoje gana painią Kanados istoriją. Kai kurios dabartinės Kanados teritorijos gera šimtmetį buvo Prancūzijos kolonijos. Vėliau prancūzus išstūmė britai, nuo XVIII amžiaus antros pusės Kanadą integravę į savo pasaulinę imperiją, tačiau suteikę įvairių išlygų prancūzų kolonistams. Tik 1867 metais Kanada tapo „savarankiška“, bet vis dar „Anglijos dominija (valda)“, tik 1931 metais Kanados parlamento aktų vertė buvo prilyginta Jungtinės Karalystės parlamento aktams, tik 1982 metais Kanada nutraukė paskutinius saitus su britų parlamentu.

Šiandien didžioji Kanados gyventojų dalis yra prancūzų, britų ir kitų europiečių kolonistų palikuonys, jei neimsime domėn nesenų emigracijos bangų. Maždaug apie milijonas autochtonų, kurių protėviai Kanadoje gyveno dar prieš europiečių kolonistų atvykimą, šiandien sudaro per tris procentus visų Kanados gyventojų.

Kolonistai europiečiai iš autochtonų atėmė ne tik teritorijas ir politinę nepriklausomybę, tačiau bandė „kolonizuot“ ir jų kultūrą. Tam pagrindu tapo XVIII-XIX amžių doktrinos apie europiečių kultūros pranašumą prieš kitas kultūras, o politinė ir karinė ekspansija, technologiniai laimėjimai bei kiti faktoriai buvo laikomi to įrodymais. Tad pensionatai čiabuvių vaikams Kanadoje buvo steigiami tam, kad juos „civilizuotų“, tiek atskiriant nuo „žalingos“ tėvų įtakos, tiek per sąvokų diegimą, tiek per gyvenimo būdo formavimą, pavyzdžiui, mokant amatų ir stabilios agrokultūros pagrindų. Manoma, kad per šią Kanados sistemą per visą jos gyvavimo laiką „perėjo“ apie 150 000 vaikų. Panašios „švietimo sistemos“ buvo įsteigtos JAV indėnams ir Australijos aborigenams. Tačiau tai, kas XIX amžiuje buvo „civilizacija“, XXI amžiuje vertinama kaip rasizmas ir diskriminacija.

Koks katalikų Bažnyčios vaidmuo šioje istorijoje? Nors Kanados pensionatai čiabuvių vaikams buvo valstybės iniciatyva, tačiau jų administravimas patikėtas įvairioms Bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms: anglikonams, presbiterionams ir taipogi katalikiškoms vyskupijoms bei katalikiškoms religinėms kongregacijoms.

Būtent šiame kontekste, nepaisant daugelio Bažnyčios žmonių nuoširdaus darbo su vaikais, mokant rašto ir amatų, stengiantis būti arti jų, „kai kurie Bažnyčios žmonės“, sakant Benedikto XVI žodžiais, elgėsi smerktinai. Kai kurie pensionatų auklėtiniai liudijo apie blogą, nepagarbų elgesį su jais, apie fizines bausmes. Pasitaikė seksualinio priekabiavimo atvejų. Tiesos dėlei reikia pridurti, kad dalis autochtonų vaikų patiriamų sunkumų nepriklausė nuo individualaus elgesio su jais, o tiesiog nuo valstybės skiriamų lėšų trūkumo, nuo skurdo.

Per pastaruosius du dešimtmečius, jau iš kitokių mentaliteto ir nuostatų perspektyvų, į Kanados autochtonų teisingumo reikalavimą buvo atsiliepta.

1991 metais katalikų Bažnyčios atstovų susirinkime pripažinta neteisybė čiabuvių atžvilgiu, kviečiant ieškoti susitaikymo kelių ir pažadant visokeriopai remti jų siekį atstatyti teisingumą. 1993 metais autochtonų atsiprašė anglikonų Bažnyčia, 1994 metais presbiterionų Bažnyčia, 1998 metais protestantiškų bažnyčių ir bendruomenių sąjunga. Iš katalikų pusės atsiprašė paskiros vyskupijos ir religinės kongregacijos: pensionatų čiabuvių vaikams administravimas buvo autonomiški paskirų vyskupijų ir kongregacijų sprendimai, o ne visos katalikų Bažnyčios Kanadoje potvarkis. (Tokie pensionatai egzistavo 16-oje Kanados katalikiškų vyskupijų iš 70-ies). 2008 metais autochtonų atsiprašė Kanados ministras pirmininkas, pažadėdamas jų labui skirti didelius valstybės išteklius. (rk)