Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezė apie Ambraziejų Autpertą.

Bažnyčia gyvena žmonėse ir kas nori pažinti Bažnyčią, suprasti jos slėpinį, privalo susipažinti su žmonėmis, kurie prieš mus gyveno ir šiandien gyvena Bažnyčios žinia, josios slėpiniu, - sakė popiežius pradėdamas trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezę. Būtent dėl to, jau kuris laikais bendrųjų audiencijų katechezės kalbama apie garsius žmones, iš kurių galime pasimokyti kas yra Bažnyčia. Pradėję nuo apaštalų ir Bažnyčios tėvų, žingsnis po žingsnio atėjome iki aštuntojo amžiaus, Karolio Didžiojo laikų.

Šiandien, - sakė Benediktas XVI, - kalbėsiu apie Ambraziejų Autpertą, nelabai žinomą autorių, kurio darbai ilgą laiką buvo priskiriami garsiesiems rašytojams, visų pirma Milano vyskupui šv. Ambraziejui ir šv. Ildefonsui, o taip pat Montecassino abatijos vienuoliams ir ypač šimtu metų vėliau gyvenusiam bendravardžiui Montecassino abatui Ambraziejui. Ir tik vėliau atidžių studijų dėka buvo nustatytas tikrasis autorius ir jo raštuose atrasti brangūs teologinio ir dvasinio mokymo lobiai.

Ambraziejus Autpertas gimė aštuntame amžiuje Provanse. Tiksli gimimo data nežinoma. Pasak vieno vėlyvo biografo, Ambraziejus Autpertas tarnavo frankų karaliaus Pipino Trumpojo dvare ir vienu metu buvo būsimojo imperatoriaus Karolio Didžiojo auklėtojas. Aštuntojo amžiaus viduryje lankydamasis Italijoje, Ambraziejus Autpertas užsuko ir į tuo metu garsią Šv. Vincento benediktinų abatiją, prie Benevento miesto, pietų Italijoje. Jį taip sužavėjo vienuolių puoselėjama klasikinė ir krikščioniškoji kultūra, jog pats stojo į šią abatiją ir atsidėjo Bažnyčios tėvų studijomis ir teologinei bei dvasinei formacijai. Apie 761 metus jam buvo suteikti kunigo šventimai, o 777 spalio 4 dieną Ambraziejus Autpertas buvo išrinktas abatu. Tuo laikotarpiu abatijoje vyko frankų ir longobardų kilmės vienuolių ginčai ir varžybos dėl pirmavimo. Pats Ambraziejus tapo abatu frankų vienuolių remiamas. Norėdamas nutraukti nesveikas varžybas, Ambraziejus su frankų kilmės vienuoliais persikėlė į vidurio Italijos Spoleto abatiją. Jo įpėdiniu Benevento abatijoje buvo išrinktas longobardas Potonas. Tačiau net ir atsidalinus frankų ir longobardų vienuolių bendruomenėms, ginčai nepaliovė ir prireikė net Karolio Didžiojo intervencijos, kuris paprašė popiežių spręsti vienuolių nesutarimus. Ambraziejus Autpertas buvo pakviestas liudyti popiežiaus teisme, tačiau pakeliui į Romą 784 metų sausio 30 dieną staiga mirė arba buvo nužudytas.

Ambraziejus Autpertas gyveno neramiais laikais, - kalbėjo popiežius pristatęs šį aštuntojo amžiaus vienuolį. Jis gyveno epochoje, kuomet politinė įtampa ir nesutarimai, turėjo nemenką poveikį ir vienuolynų gyvenimui. Apie tai liudija ir jo biografiją, ir jo raštuose aptinkama tuometinio vienuolių gyvenimo kritika. Jis dažnai smerkia nesuderinamą kontrastą tarp abatijų išorinio puošnumo ir vienuolių dvasinio šaltumo. Šias mintis, skirtas pirmiausia sau pačiam, randame nedideliame jo traktate „Ydų ir dorybių konfliktas“. Šis kūrinys viduramžiais buvo labai populiarus, o greit po spaudos išradimo buvo išleistas Utrechte 1473, priskiriant autorystę Grigaliui Didžiajam, ir metais vėliau Strasbūre, priskiriant šv. Augustinui.

Svarbiausias Ambraziejaus Autperto kūrinys buvo Apreiškimo Jonui knygos komentaras. Veikalas svarbus ir turinio, ir metodologijos požiūriu. Pratarmėje autorius nurodo šaltinius, kas viduramžiais buvo visiškai neįprastas dalykas. Tarp šaltinių, kuriais remtasi ir kurie kritikuoti, nurodyti ir Bažnyčios tėvų veiklai, ir schizmatikų donatistų. Pagrindinis šio komentaro teiginys yra tas, kad Bažnyčia negali būti atskirta nuo Kristaus. Kristus yra vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas. Tuo pačiu tarpininkė yra ir Bažnyčia, nes ji gyvena ne atskirai nuo Kristaus, bet yra jo mistinis kūnas. (jm)