Brangieji broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje!
Iš širdies linkiu
jums džiugių Velykų šv. Augustino žodžiais: „Resurrectio Domini, spes nostra
– Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis“. Šituo tvirtinimu didysis Vyskupas
aiškino saviesiems tikintiesiems, jog Jėzus prisikėlė tam, kad mes, nors ir mums lemta
mirti, nepultume į neviltį, manydami, jog mirtimi gyvenimas galutinai užsibaigia.
Kristus prisikėlė, kad mes turėtume viltį.
Iš tiesų, daugiausia nerimo žmogui
kelia klausimas: kas bus po mirties? Į šį galvosūkį šiandienė liturgija atsako, kad
ne mirtis tars paskutinį žodį, kad pabaigoje nugalės Gyvybė. Šitas įsitikinimas remiasi
ne paprastais žmogiškais samprotavimais, bet istoriniu tikėjimo faktu: Jėzus Kristus,
nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlė su savo šlovinguoju kūnu. Jėzus prisikėlė, kad
ir mes, Jį tikintys, turėtume amžiną gyvenimą. Šitas skelbimas yra pats svarbiausias
visoje Evangelijos žinioje. Tai ryžtingai tvirtina šv. Paulius: „Jei Kristus nebuvo
prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“. Ir priduria: „Jei
vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini
iš visų žmonių“. (1 Kor 15, 14.19). Auštant Velykų rytui pasaulyje prasidėjo
naujas vilties pavasaris. Tą dieną jau prasidėjo mūsų prisikėlimas, nes Velykos žymi
ne tam tikrą istorijos momentą, bet yra naujos būsenos pradžia: Jėzus prisikėlė ne
tam, kad jo atminimas būtų gyvas mokinių širdyse, bet tam, kad Jis pats gyventų mumyse
ir mes Jame jau dabar galėtume ragauti amžino gyvenimo džiaugsmo.
Tad prisikėlimas
nėra teorija, bet istorinė tikrovė, kurią Žmogus Jėzus Kristus apreiškė savąja „pascha“,
tai yra „perėjimu“, nutiesusiu naują kelią tarp žemės ir Dangaus (plg. Žyd 10,
20). Tai ne mitas ir ne sapnas, ne vizija ir ne utopija, ne pasaka, bet vienintelis
ir nepakartojamas įvykis: Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, Penktadienio vakarą nuimtas
nuo kryžiaus ir palaidotas, pergalingai prisikėlė iš kapo. Pirmosios dienos po šabo
rytą Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Magdalietė ir kitos moterys susitiko su prisikėlusiu
Jėzumi; jį, laužantį duoną, atpažino taip pat du Emauso mokiniai; vakare Paskutinės
vakarienės kambary Prisikėlusysis pasirodė apaštalams, o galiausiai ir daugybei kitų
mokinių Galilėjoje.
Viešpaties prisikėlimo žinia nušviečia ir pasaulio, kuriame
gyvename, tamsiąsias zonas. Pirmiausia galvoju apie materializmą ir nihilizmą, apie
tokią pasaulio viziją, kuri nesugeba pakilti aukščiau to, kas apčiuopiama, ir neturėdama
vilties skelbia, kad žmogaus gyvenimas baigsis nebūtimi. Iš tiesų, jei Kristus nebūtų
prisikėlęs, „nebūčiai“ būtų lemta laimėti. Jei atimtume Kristų ir jo prisikėlimą,
žmogui neliktų jokio išsigelbėjimo ir visos jo viltys virstų iliuzijomis. Bet kaip
tik šiandien galingai skamba Viešpaties prisikėlimo žinia ir ji yra atsakymas į dažną
skeptikų klausimą, kurį kartoja ir Koheleto knyga: „Ar yra koks nors dalykas, apie
kurį būtų galima pasakyti: Žiūrėk, tai šis tas nauja!?“ (Koh 1, 10). Mes atsakome:
taip! Velykų rytą viskas atsinaujino. „Mors et vita duello conflixere mirando:
dux vitae mortuus regnat vivus – Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs
Viešpatauja gyvybės Valdovas“. Štai kur naujiena! Šita naujiena perkeičia ją priimančiųjų
gyvenimą. Taip atsitiko šventiesiems. Taip atsitiko ir šv. Pauliui.
Dabartiniais
Pauliaus metais ne kartą turėjome progos mąstyti apie šitą didžiojo apaštalo patirtį.
Saulius iš Tarso, aršus krikščionių persekiotojas, kelyje į Damaską sutiko prisikėlusį
Jėzų ir buvo jo „pagautas“. Kas po to sekė, puikiai žinome. Pauliui atsitiko tai,
apie ką jis vėliau rašė Korinto krikščionims: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys.
Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor5, 17). Žiūrėkime
į šitą didįjį evangelizuotoją, kuris savo drąsiu entuziazmu ir apaštališka veikla
nunešė Evangeliją daugybei tuometinio pasaulio tautų. Jo mokymas ir pavyzdys mus skatina
siekti Viešpaties Jėzaus. Drąsina juo pasitikėti, nes nebūties jausmą, bandantį užnuodyti
žmoniją, nugalėjo iš prisikėlimo spinduliuojanti šviesa ir viltis. Teisingi ir tikri
yra Psalmės žodžiai: „Juk tau pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena“
(Ps 139, 12). Jau viską gaubia ne nebūtis, bet meilingas Dievo buvimas. Buvo
išvaduota netgi pati mirties karalystė, nes ir į „pragarus“ Dvasios dvelksmo atpūstas
nužengė gyvybės Žodis.
Nors mirtis jau nebeturi galios nei žmogui, nei pasauliui,
vis dėlto, dar yra likę daug, perdaug, jos buvusio viešpatavimo ženklų. Nors Kristus
savosiomis Velykomis išrovė blogio šaknį, tačiau reikia, kad visų laikų vyrai ir moterys
padėtų įtvirtinti jo pergalę, kovodami tais pačiais ginklais: teisingumu ir tiesa,
gailestingumu, atlaidumu ir meile. Šitą žinią, savo nesenos apaštališkosios kelionės
į Kamerūną ir Angolą metu, nunešiau į visą Afrikos žemyną, kuris mane labai entuziastingai
priėmė ir atidžiai išklausė. Afrika labai kenčia nuo žiaurių nesibaigiančių konfliktų,
kurie, dažnai kitų užmiršti, drasko ir kraujyje skandina daugybę jos šalių ir vis
daugiau jos sūnų ir dukterų tampa bado, skurdo ir ligų aukomis. Tą pačią žinią garsiai
skelbsiu Šventojoje Žemėje, į kurią su džiaugsmu keliausiu po kelių savaičių. Sunkų,
bet būtiną susitaikinimą, nuo kurio priklauso bendra saugi ateitis ir taikus sambūvis,
įmanoma pasiekti tik iš naujo nuoširdžiai ir ištvermingai stengiantis išspręsti Izraelio
ir palestiniečių konfliktą. Iš Šventosios Žemės žvilgsnis keliauja į kaimynines Artimųjų
Rytų šalis, ir į visą pasaulį. Šiais laikais kai globaliniu mastu trūksta maisto,
kai išsibalansavo finansinės sistemos, kai slegia senas ir naujas skurdas, nerimą
kelia klimato pokyčiai, kai smurtas ir vargas, verčia daugybę žmonių palikti savo
šalis ir svetur ieškoti saugesnio gyvenimo, kai vis labiau graso terorizmas, vis labiau
bijoma neaiškios ateities, būtina atrasti naujas perspektyvas, kurios grąžintų viltį.
Nieks tenesitraukia atgal iš šios taikios kovos, pradėtos Kristaus Velykomis. Jis
– kartoju – ieško moterų ir vyrų, kurie padėtų įtvirtinti jo pergalę, kovojant tais
pačiais teisingumo ir tiesos, gailestingumo, atleidimo ir meilės ginklais.
Resurrectio
Domini, spes nostra! Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis! Tai šiandien džiugiai
skelbia Bažnyčia: skelbia viltį, kurią Dievas padarė tvirtą ir neįveikiamą prikeldamas
iš mirties Jėzų Kristų; skelbia viltį, kurią ji nešiojasi širdyje ir kuria trokšta
dalintis su visais ir visur, ypač ten, kur krikščionys kenčia persekiojimus dėl tikėjimo
ir dėl savo pasiryžimo kurti taiką ir teisingumą; skelbia viltį, įkvepiančią drąsos
daryti gera ypač tuomet, kai tai reikalauja aukos. Šiandien Bažnyčia švenčia dieną,
kurią „Viešpats laimingą padarė“ ir ragina džiaugtis. Šiandien Bažnyčia meldžiasi
ir šaukiasi Marijos, Vilties Žvaigždės, kad jinai vestų žmoniją į Kristaus Širdį,
saugų išganymo uostą. Kristus yra Velykų Avinėlis, kuris atpirko pasaulį. Jis yra
Nekaltasis, kuris sutaikino nusidėjėlius su Tėvu. Jam, Pergalės Karaliui; Jam nukryžiuotam
ir prisikėlusiam, mes iš džiaugsmo šaukiame: Aleliuja!