Velykų nakties homilijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą
ir apie simbolių kalbą, kuria Bažnyčia perteikia šią tikėjimo tiesą.
Kalėdos,
Kristaus gimimas, mums yra betarpiškai suprantamos. Galime įsivaizduoti tą naktį Betliejuje,
vaikelio gimimą, Marijos, Juozapo ir piemenų džiaugsmą. Visa tai artima mūsų pačių
patirčiai. Tačiau Velykos, Kristaus Prisikėlimas, yra visai kas kitą. Tai tolima,
nesuprantama ir todėl Velykų žinia mums atrodo tarsi pakibusi. Tokia pat ir apaštalų
patirtis. Evangelija pagal Morkų pasakoja, jog Jėzui užsiminus apie prisikėlimą iš
numirusių, Petras, Jokūbas ir Jonas „gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia
„prisikelti iš numirusių“ (Mk 9,10)“. Dar anksčiau buvo karštas Petro protestas, išgirdus
iš Kristaus apie jam lemtą kančios ir mirties kelią.
Bažnyčia stengiasi tikintiesiems
padėti suprasti slėpiningą ir sukrečiantį Prisikėlimo įvykį simbolių kalba. Jų yra
trys – šviesa, vanduo ir nauja giesmė Aleliuja.
Pirmiausia, šviesa. Sukūrimo
pasakojime, užrašytame Pradžios knygoje, Dievas taria „tebūnie šviesa“. Ten, kur šviesa,
ten gimsta gyvybė, o chaosas tampa kosmosu. Biblijoje šviesa yra pats betarpiškiausias
Dievo vaizdinys.
Su Kristaus prisikėlimu Dievas dar viena kartą taria „tebūnie
šviesa“, nes tai naujo pasaulio pradžia. Pats Kristus yra šviesa – šviesa pasauliui
ir istorijai. Senajame Testamente Dievo žodis, apreikštas žydams, buvo laikomas Dievo
duota šviesa. Tad Kristus yra šviesa ir dėlto, kad jame yra Dievo Žodis, jis pats
yra Dievo Žodis.
Šviesos simbolis Velykų vigilijoje išreiškiamas velykine žvake,
kurios liepsna skleidžia šviesą ir šilumą. Čia šviesos simbolis yra sujungtas su ugnimi:
švytėjimas ir karštis, švytėjimas ir ugnyje esančios energijos kaita – tai simbolizuoja,
jog tiesa ir meilė eina kartu. Velykinė žvakė degdama tirpsta, nyksta – tai reiškia,
jog kryžius ir prisikėlimas yra neatskiriami. Šviesa kyla iš kryžiaus, iš Kristaus
savęs dovanojimo. Per Kristų ta šviesa gimsta ir mumyse. Tai simbolizuoja krikšto
metu uždegama žvakelė. Krikštijamasis yra apšviečiamas Kristaus, jam pačiam Dievas
sako „būk šviesa“.
Kitas Velykų vigilijos, kuri taip pat yra krikšto naktis,
simbolis yra vanduo. Šventajame Rašte vandeniui suteikiamos dvi visiškai priešingos
reikšmės, abi priklausančios ir krikšto sakramento vidinei struktūrai.
Viena
vertus, vanduo yra grėsmė gyvybei ant žemės, yra jūra, kuri gali ją užlieti. Tai mirties
simbolis. Kita vertus, be vandens nėra gyvybės. Šventajame Rašte nuolatos aprašomos
šulinių ir versmių vietos. Prie vieno iš tokių šulinių, prie Jokūbo šulinio Jėzus
sutinka moterį samarietę ir jai kalba apie versmę, iš kurios trykšta troškulį numalšinantis
vanduo, teikiantis amžinąjį gyvenimą. Pats Kristus yra ta versmė, Jis duoda gyvąjį
vandenį. Abi vandens simbolio reikšmės yra krikšto sakramente. Panirimas į krikšto
vandenį yra „ankstesnio žmogaus“ mirimas, bet tuo pat metu naujojo žmogaus gimimas.
Trečias
simbolis yra nauja giesmė, Aleliuja. Jo ypatingumas yra tame, jog jis išreiškiamas
ne kokiu daiktu ar dalyku, tačiau įtraukia patį žmogų. Giesmė yra džiaugsmo išraiška.
Tokio didelio džiaugsmo, kad jo negalima sulaikyti, negalima nuslėpti, bet taip pat
negalima išsakyti įprastais žodžiais. Tada yra giedama. Velykų naktį krikščionys gieda
iš džiaugsmo, nes Dievas juos išlaisvino tikram gyvenimui. (rk)