Lietuvos vyskupų velykiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis

Broliai ir seserys!

Apie Velykų rytą Evangelija pagal Joną mums liudija: Jis pamatė ir įtikėjo (Jn 20, 8). Žmogus, kuris pirmasis priėmė Išganytojo Prisikėlimą, Šventosios Dvasios įkvėptame Rašte paminėtas be vardo. Tai tiesiog vienas Jėzų mylėjusių mokinių, kokiu kiekvienas galime būti. Dieviškojoje istorijoje kertiniai – Aukos ir Prisikėlimo momentai. Tačiau mūsų, nusidėjėlių ir silpnųjų, pasaulis peržengia lūžio tašką, iš esmės pasikeičia tą akimirką, kai žmogus įtiki – kai Išganytojo Prisikėlimas tampa jo tikrove, jo vilties ir stiprybės šaltiniu.

Velyknakčio Įvykį galime prisiminti, apmąstyti, švęsti ir minėti. Tačiau visa liks, kaip buvę. Galime Velykų laukti ir jomis džiaugtis, sveikinti šeimynykščius ir pažįstamus. Tačiau pakili nuotaika netruks išblėsti. Idant mūsų gyvenimas šiandien taptų iš esmės kitoks, neužtenka, kad pabūtume šalia Prisikėlimo, jį giedotume, apie jį kalbėtume, jam nusilenktume. Visas šis sujudimas tebus maloniu laisvalaikiu ir kultūrine šeimos tradicija, jei liksime stovėti prie Kristaus kapo angos žvelgdami istorijos gerbėjų akimis. Į Prisikėlimą turime įžengti, turime jį priimti ir jame dalyvauti.

Kol buvojame šioje žemėje, tėra vienintelis būdas dalyvauti Prisikėlimo slėpinyje ir drauge vienintelis kelias į Amžinąjį gyvenimą. Aną pirmąjį sekmadienį po pavasario pilnaties Jėzaus mokinys pamatė paliktas drobules ir įtikėjo. Mums Jėzus sako: palaiminti, kurie tiki nematę (Jn 20, 29). Priimkime šį palaiminimą, tikėjime ir tikėjimu tapkime Velykų Įvykio dalimi. Teįžengia mūsų šeimos, mūsų bendruomenės, mūsų tauta į Prisikėlimo Žinios perkeistą pasaulį. Pasaulį, kuriame meilė įveikia baimę ir nusivylimą, kuriame žemiški šešėliai nenustelbia dvasinės gyvasties daigų.

Su Šventomis Velykomis!

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ganytojiškas žodis

Nenusigąskite! Jis prisikėlė!

Kai moterys Velykų rytą skubėjo prie Jėzaus kapo, jų širdys buvo kupinos liūdesio ir nerimo. Jos – baisių įvykių liudininkės, savo akimis mačiusios Jėzaus kelią į Golgotą ir mirtį ant kryžiaus. Moterys, kaip ir visi Jėzaus mokiniai, negalėjo suprasti, kodėl taip turėjo įvykti. Jos matė, kaip Jėzus buvo sunaikintas, tačiau nesunaikinta liko jų meilė Mokytojui, neatstūmusiam nė vieno silpno ar nusidėjusio žmogaus.

Ankstų Velykų rytą šios gerosios moterys skubėjo prie kapo atlikti to, ko nebuvo spėjusios padaryti prasidėjus šabui, kai reikėjo nedelsiant palaidoti Jėzaus kūną. Prie kapo skubėjusios turėjo tik vieną rūpestį: kas padės nuritinti akmenį nuo jo angos? Ką toliau daryti, jos jau žinojo.

Staiga moterys išvydo tai, ko nesitikėjo: akmuo nuo kapo angos buvo nuristas, o kape Jėzaus kūno nebebuvo. Jos baisiai išsigando, tačiau baltais drabužiais vilkintis jaunuolis nuramino: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6). Pasak evangelisto, siaubo apimtos moterys nubėgo nuo kapo. Jos nepajėgė iškart suvokti, kad Kristaus prisikėlimas yra tikrovė ir kad šia tikrove reikia ja džiaugtis, o ne jos bijoti.

Šv. Velykos yra puiki proga apmąstyti ne tik istorinį Jėzaus prisikėlimo įvykį, bet ir tai, ką Kristaus prisikėlimas reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.

Evangelija išsamiai aprašo Jėzaus kančią, tarsi norėdama pripratinti mus prie minties, kad prisikėlimo džiaugsmo nebūna be kančios ir mirties. Juk net ir Jėzaus mokiniai troško turėti tokį gelbėtoją, kuris leistų jiems viešpatauti. Jie prašė mokytojo: „ Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ (Mk 10, 37).

Mes šiandien taip pat norėtume, kad Viešpats apsaugotų mus nuo ekonominių bėdų, kad sutramdytų mūsų priešus, kad būtume sveiki ir t. t. Viešpats tikriausiai ir mums pasakytų, ką anuomet pasakė savo mokiniams: „Patys nežinote, ko prašote“ (Mk 10, 38). Jėzus mirė ant kryžiaus ir prisikėlė ne tam, kad išgelbėtų mus nuo visokios kančios, bet kad mes būtume stiprūs, žinantys, kas esame, kur einame ir kaip tapti laimėtojais.

Angelas prie Jėzaus kapo ištarė mums visiems labai reikalingą žodį: „Nebijokite!“ Šis padrąsinantis žodis ypač reikalingas šiandien. Reikalingas visiems, pradedant Vyriausybe ir baigiant pačiais silpniausiais Lietuvos žmonėmis, nesugebančiais susimokėti už šildymą. Mūsų dabartinis gyvenimas nesaugus ne vien dėl to, kad galime netekti darbo ir elementariausioms reikmėms neturėti lėšų, bet ypač todėl, kad pasigendame paprasčiausios pagarbos ir teisingumo. Žmogus nesijaučia saugus, nes gali būti apgautas, apšmeižtas, suniekintas ir paliktas vienas su savo kančia, neviltimi ir bejėgiškumu. Tačiau net pačiu blogiausiu atveju, jei žmogaus širdyje yra tikėjimas į prisikėlusįjį Kristų, jis savo sielos gelmėje visuomet girdės jam labai reikalingą žodį: „Nebijokite!“

Tad nebijokite tų, kurie niekina Lietuvą ir netiki jos prisikėlimu, nes mūsų ateitis yra ne kažkieno, bet Dievo rankose. Nebijokite tų, kurie niekina Bažnyčią ir džiūgauja, kai jai sunku. Per du tūkstančius metų buvo aibės pranašų, kalbėjusių apie greitą krikščionybės pabaigą, bet jų ir kaulai sudūlėjo, o Bažnyčia stovi kaip stovėjusi. Žmogus, statantis savo gyvenimą ant prisikėlusiojo Kristaus uolos, niekuomet nepraras vilties ir stiprybės, nes prisimins, ką Jėzus yra pažadėjęs: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Kai prieš tūkstantį metų šv. Brunonas keliavo į Lietuvą, norėdamas pakrikštyti mūsų protėvius, jam išties buvo sunku ir grėsė daug pavojų. Tačiau jis nesvyravo, nes suprato savo misijos svarbą ir pasitikėjo Kristumi. Net ir šio misionieriaus bei kankinio mirtis nebuvo pralaimėjimas, nes ant jo aukos kapo vėliau susikūrė krikščioniška Lietuva.

Sveikindamas arkivyskupijos tikinčiuosius ir visus geros valios žmones Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės proga, noriu padrąsinti. Nebijokime sunkumų, nes pats Kristus garantavo: „Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti“ (Lk 12, 7). Šventos Velykos tepripildo Jus drąsos, ramybės, pasitikėjimo ir vilties.

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Velykų sveikinimas

Linksma Diena mums nušvito, visi troškom džiaugsmo šito: Kėlės Kristus, mirtis krito, Aleliuja, aleliuja, aleliuja!

Brangūs broliai ir seserys! Nerandu brangesnių ir kilnesnių minčių, kurios išreikštų mūsų visų didį Prisikėlimo iškilmės džiaugsmą, kaip šie Velykų giesmės žodžiai.

Įsiklausykime į juos. „Visi troškom džiaugsmo šito“. Ar iš tiesų taip? O jei ne, tai pagalvokime kodėl. Ar ne todėl, kad mes taip giliai pasinėrėme į kasdienybės rūpesčius, kad jau nebematome Amžinosios Saulės šviesos? Ar ne per tiršti išdidumo, savimeilės ir puikybės debesys užslinko ant mūsų sąžinių ir nebeleidžia artimo asmenyje pamatyti Kristaus? Ar ne per daug pasidarėme pikti, spręsdami įvairias problemas ir trokšdami parodyti savo teisumą, užmiršę artimo meilę ir gailestingumą?

Prisiminkime amžinos atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus herbe įrašytus žodžius: „Viešpatie, padaryk mane gerumo ženklu“.

Tokiu gerumo ženklu Lietuvai šiandien suspindo Gyčio Padegimo režisuota ir Šiaulių dramos teatre pastatyta Augusto Strindbergo dviejų dalių drama „Velykos“. Kaip sakė režisierius, spektaklis iš tiesų „ekologiškas“, be „sintetikos“. Pridurčiau, jog ši drama iš tiesų spinduliuoja tyrumu ir minties gilumu. Aktoriai atvirai gvildena moralines vertybes ir primena, jog tikėjimas viltis ir meilė niekur nepradingo. Moralės įstatymas tebėra svarbiausias kelias, vedantis pas Dievą.

Pavasaris žengia per Lietuvą, tačiau tarp žmonių jaučiamas atšalimas. Patys artimiausi žmonės nutolsta vieni nuo kitų, nebemoka susikalbėti, atsiverti, parodyti meilės vieni kitiems. Šios ir panašios problemos gvildenamos dramoje, kurią visiems patarčiau pamatyti, prisikelti ir tapti vieni kitiems gerumo ir meilės ženklu.

Juk būti tikinčiu žmogumi – tai patirti atgimimą, būti išplėštam iš tamsybių valdžios ir pradėti naują gyvenimą su Prisikėlusiu Kristumi. Jėzus mums rodo tikrąjį meilės kelią, vedantį mus į dangaus Tėvo glėbį. Kasdieniai darbai svarbūs, tačiau tai ne pagrindiniai dalykai, pagal kuriuos būtų vertinamas žmogus. Kad ir kaip blaškytumės šiame pasaulyje, visi sugrįšime į Tėvo namus. Todėl drąsiai ir aiškiai kalbėkime vaikams apie Dievą ir visiems priminkime, jog Jėzus mus išveda iš skausmo ir baimės, iš nevilties ir abejonių. Mūsų širdyse turi nuolat aidėti Atpirkėjo, Išvaduotojo ir Prisikėlusiojo Jėzaus vardas. Juk Jis yra pasaulio šviesa. Jėzus sako apie save: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12).

Šie metai – Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai. Tad džiugiai neškime vilties ir meilės Evangeliją į pavargusias žmonių širdis. Šiandien žmonės bijo netekti darbo, bijo susirgti, bijo kančios ir nežinios. Tačiau, brangieji, labiausiai turėtume bijoti netekti Jėzaus, netekti amžinybės, prarasti tikėjimą Prisikėlusiuoju Kristumi.

Šventajame Rašte rasime žodį „drąsos“, lydintį mus kiekvieną gyvenimo dieną. Eiti drąsiai su Prisikėlusiu Kristumi reiškia šalinti iš kelio visa, kas trukdo gyventi vienybėje su Dievu ir kas drumsčia mūsų sąžinę bei jausmus. Todėl drąsiai išjunkime televizorių, kai nederamos laidos braunasi į vaikų, jaunimo ir šeimų širdis, trokšdamos užnuodyti tyrus jausmus. Neskaitykime ir neužsisakykime tokių leidinių, kurie mus atitolina nuo tyro, ištikimo ir padoraus gyvenimo. Drąsiai atstumkime alkoholio stiklelį, ne kartą sudaužantį mūsų laimingo gyvenimo laivelį.

Ištarkime griežtą „ne“ visoms pagundoms, galinčioms atskirti mus nuo Jėzaus, nes prisikėlęs Kristus ateina ne teisti ar įkalinti žmonių, bet išlaisvinti jų.

Brangūs broliai ir seserys! Būkime išmintingi ir ištikimi Kristui, o „jei kuriam trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems gausiai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, kurias varinėja ir blaško vėjas“ (Jok 1, 5–6).

Nuoširdžiausiai sveikinu visus šioje džiugioje Prisikėlimo iškilmėje. Prisikėlęs Kristus teprikelia mus visus naujam džiaugsmo meilės ir tiesos gyvenimui.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko velykinis laiškas

Brangūs Broliai ir Seserys,

aleliuja, šiandien skamba kiekvienas varpas: aleliuja! Kristus prisikėlė! Šiandien plaka kiekviena širdis: Kristus prisikėlė! Šiandien visi džiaugiamės ir sveikiname vieni kitus, nes pasaulis niekada nebebus toks, kaip buvo: iš šalto žemės kapo prisikėlė meilė; meilė kiekvieną apšviečianti, sušildanti, nešanti viltį meilė, kiekvieną paskatinanti gerumui.

Ypač mums džiugiai skamba šių metų Velykų varpai: švenčiame pirmųjų Evangelijos žingsnių Lietuvoje tūkstantmetį. Kokius gi lietuvius pasaulis matė per tą tūkstantį metų? Pasaulį nuolat stebino lietuviai.

Kas nežino Adomo Bremeniečio (1073) žodžių: „Lietuviai žmoniškiausi žmonės“? Pritaria Helmoldas (Šiaurės kronikininkas 1150): „Daug pagyrimų galima išsakyti šiai tautai“. Henenbergas (1595): „Lietuviai – tvirta ir dievobaiminga tauta“. Teodoras Lepneris (1675): „Reikia tik stebėtis šios tautos tvirtumu“. Rekliú (Elisee Reclus): „Nė viena kita pasaulio tauta nėra tokia gaji ir prisitaikanti prie sunkumų“. Istorikas Moklė (Jean Mauclair) net dėkoja Lietuvai, kad išsiplėtusi iki Juodosios jūros apgynė Europą nuo mongolų-totorių sunaikinimo: „Sudrebi pagalvojęs, kas būtų atsitikę, jei galinga Lietuva būtų veikusi išvien su totoriais: šiandien Europos civilizacijos nebūtų“.

Ir lietuvių tikėjimas stebina: vos 100 metų po krikšto – jau išaugina šventąjį Kazimierą! Istorikas Jucevičius (Adam Jucewicz): „Tikėjimas lietuviams – brangiausias dalykas pasaulyje. Tuo jie prilygsta pirmųjų amžių krikščionims“. Mūsų tikėjimo tvirtumas įvairiuose persekiojimuose taip dažnai minimas : „Nė viena tauta nėra daugiau iškentėjusi už savo ištikimybę tikėjimui, – rašė amerikiečių kardinolas Kašingas (Richard Cushing). – Lietuvių tautos tikėjimas niekur pasaulyje nebuvo pralenktas“. Tai pastebėjo ir popiežiai. Štai šv. Tėvas Pijus XI: „Savo akimis esame matę lietuvių tikėjimą bei maldingumą, taip uoliai ir ilgai išlaikytą įvairiuose išbandymuose“. Jonas Paulius II: „Lietuvių tikėjimas buvo bandomas tarytum auksas ugnyje (plg. 1Pt 1,7)... Net sunkiausi bandymai neįstengė jų atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės... Jie iškentė pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus, persekiojimus, net tremtį, kalėjimus ir mirtį“.

Sužinojęs apie tai, ką mums teko iškentėti, Rafaelis Nakla iš Sirijos, mokėdamas 32 kalbas, nutarė išmokti dar ir lietuviškai, kad parašytų mums laišką: „Garbinu ir šlovinu Tave, nedidele lietuvių tauta! Tiek iškentėjusi dėl Kristaus Tu turi užauginti tūkstančius apaštalų, didvyrių ir šventųjų“.

Kur tie apaštalai dabar, jei Lietuvoje taip nyksta pasiaukojimas, įsigalėjo girtavimas, kitos blogybės? Sovietiniai laikai paliko mums skaudžias, labai skaudžias žaizdas, nusilpnino tikėjimą, daugelį atitraukė nuo Dievo. Pats Jėzus moko: „Jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.., kas pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15,4.5).

Dieve mano, kaip reikia, kad visi lietuviai grįžtų į maldą, priimtų sakramentus, vėl paimtų į rankas Šventąjį Raštą, maldaknygę, religinę spaudą. Būkite, Brangieji, Jūs Ištikimieji, apaštalais, kvieskime vieni kitus, ištieskime vieni kitiems ranką su Dievo Žodžiu, melskimės kartu būreliuose vieni su kitais ir vieni už kitus. Niekada nenustokime melstis už Lietuvą. Ypač šie metai lemtingi mums: juk šiais metais rinksime prezidentą ir Europos parlamento narius – jiems patikėsime Lietuvos ateitį. Tad ypač turime nenustoti prašyti Dievo pagalbos, kad Lietuva prisikeltų iš visų sunkumų.

Meldžiuosi už Jus, laiminu Jūsų apaštališką dvasią, Jūsų maldas.

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis sveikinimas

Skleidžiantis pavasariui, Lietuvą pasiekė didžiausia metų krikščioniška šventė – Velykos, Kristaus Prisikėlimo skelbėja. Nesirinkdama ji vienodai dosniai apdovanoja skaidria vidine šviesa ir džiaugsmu visus geros valios žmones: jaunus ir vyresnius, mokytus ir mažiau išprususius, pasiturinčius ir gyvenančius nepritekliuose. Visiems Velykos neša tą pačią prisikėlimo ir amžinybės viltį. Sveikinu visus, sulaukusius šios džiaugsmingos šventės.

Kokius mus šiemet aplanko šv. Velykų iškilmės? Kokie esame mes, jas pasitinkantys? Šie 2009-ji metai Lietuvoje siejami ne tik su ekonominiais, socialiniais iššūkiais, apie kuriuos jau pavargome kalbėti bei girdėti, bet ir su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Šis garbingas jubiliejus yra susijęs su mūsų protėvių kristianizacijos pradžia, kurią savo ruožtu ženklina šv. Brunono Kverfurtiečio kankinystė. Prieš tūkstantį metų Kvedlinburgo analuose pateiktoje žinioje apie šv. Brunono žūtį pirmą kartą įrašytas Lietuvos vardas, todėl amžių būvyje, ir ypač – mūsų dienomis, jo gyvybės auka tapo ir Lietuvos garsintoja.

Šv. vyskupo Brunono kankinystė taip pat byloja apie priežastis, kurios atvedė jį į mūsų protėvių žemes. Visų pirma – tai troškimas skelbti Gerąją Naujieną, nešti tikėjimą ir prisikėlimo viltį, skleisti vertybes, kurias žmonijai patikėjo Jėzus Kristus, Žmogumi tapęs Dievas. Nors ne iš karto priėmę, vis dėlto jau daugiau nei šeši šimtai metų savo etninę, kultūrinę, religinę tradiciją grindžiame ir maitiname evangelinėmis vertybėmis. Krikščioniškasis tikėjimas mums ypatingai svarbus, nes juo pilnai priimame Dievo Kūrėjo Apreiškimą, Atpirkimo malonę, vedančią į amžinąjį gyvenimą. Išganymo viltis ir asmeninė bendrystė su Dievu yra dalykai, kurių niekas negali atstoti ir be kurių žmogus visada jausis nepilnas, stokojantis to, kas jam yra esmingai svarbu. Todėl negalime išsižadėti Evangelijos, Atpirkimo, paties Dievo, nes tik Jis yra mūsų amžinoji laimė, kurios visi ilgimės.

Tad Evangelijos žinia šiandien – ne kokia nors atgyvena, bet didžiausias mūsų turtas, savastis, tapatumas. Negalime Lietuvos vesti atgal, prarasdami tai, kas pasiekta, užgyventa mūsų protėvių daugiau nei per šešis amžius. Turime branginti tikėjimo paveldą, kurio nesuardo rūdys, nesunaikina sunkmečiai, kuris visada yra tikra ir nepamainoma atrama.

Vykdydamas Kristaus pasiuntinybę, skelbdamas Evangelines vertybes mūsų protėviams, šv. Brunonas tapo kankiniu. Su šia kankinyste susijęs Lietuvos vardo paminėjimas skatina naujai atrasti, ginti krikščioniškąsias vertybes, giliai įsišaknijusias mūsų krašto kultūroje, tradicijose, gyvensenoje, žmonių mąstysenoje. Labai nuskurstume visa tai atmesdami ar kaip nors prarasdami. Tad Lietuvos vardo tūkstantmečio Velykų rytas, nuskaidrintas prisikėlimo viltimi, tegul atneša kiekvienam iš mūsų didesnį Evangelinės žinios vertinimą, tepadeda atsirinkti, kas gyvenime vertingiausia. Tepaskatina vidinį gyvybingumą ir brandina nepalaužiamą tikėjimą amžinuoju gyvenimu, kuris pasiekiamas per Jėzų Kristų.

Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sveikinimas Velykų proga

Brangūs tikintieji,

Garbingojo Kristaus prisikėlimo iškilmės dieną noriu kreiptis į Jus tradiciniu pasveikinimu: „Sveiki sulaukę šventų Velykų!“.

Visas Kristaus gyvenimas ir veikla žemėje buvo kelionė į Velykas, nuolatinis ėjimas į Prisikėlimą. Negalime pamiršti Viešpaties klausimo mokiniams: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ (Lk 24,26). Matome, jog garbė ir išaukštinimas ateina per kančią ir auką. Velykų šviesoje iškyla esminis klausimas: ar priimame ir gerbiame Jėzaus Kristaus Auką savo kasdieniniame gyvenime?

Juk su kiekvienu saulėlydžiu mes palaidojame mums duoto laiko atkarpėlę, todėl labai svarbu kiekvieną akimirką panaudoti pagal Dievo valią. Tik su Jėzaus auka sujungta kasdieninė sąžiningai atlikta pareiga, savitvarda, nusigalėjimas, ar parodyta artimo meilė yra lyg gyvybę išlaikantis grūdelis, kuris vieną kartą kris į žemę... Gyvybę teikiantis Dievo žodis sako, kad su Kristumi gyvenę ir kentėję, su juo būsime ir pagerbti (plg. Rom 8,17).

Apie tai, kad džiaugsmas ir išaukštinimas ateina per savęs atsižadėjimą bei auką, išgirdome iš mūsų Viešpaties Jėzus Kristaus: „jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24). Šią gilią tiesą suvokiame šiemet minėdami jubiliejinius Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metus. Be šv. Brunono kankinystės pasaulis nebūtų taip plačiai sužinojęs apie Lietuvą, o dėl daugybės XX amžiaus kankinių bei Tėvynės gynėjų pasaulis dar kartą sužinojo apie Lietuvą, atkūrusią savo Nepriklausomybę ir įsijungusią į Europos tautų šeimą.

Pirmajame savo laiške į vyskupijos tikinčiuosius 1943 metais Dievo tarnas Teofilius Matulionis, Kaišiadorių vyskupas, perteikė vieno to meto konvertito mintį, kuri ne ką mažiau aktuali ir mūsų dienoms: „Kas meldžiasi, padaro daugiau pasauliui gero, negu tie, kurie kovoja. Pasaulis eina blogyn, nes daugiau yra kovų, kaip maldų“ (LKMA, Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose, Vilnius 2002, p. 10). Šiandieninis pasaulis labiau linkęs imtis ginklo, negu sudėti rankas maldai. Pasaulį keičia ne revoliucionieriai, bet šventieji, sugebantys Kristaus pavyzdžiu aukotis ir būti solidarūs su stokojančiais.

Šiame sunkmetyje išgyventos Velykos teįneša džiaugsmingos vilties, kuri įgauna konkretų pavidalą Kristaus pergalėje prieš visas blogio bei priespaudos jėgas. Tegu mato visas pasaulis, „kaip visa ko pradžia – Jėzus Kristus paniekintus išaukština, nuvertintus atnaujina, nusidėjusius grąžina į pirmykštį nekaltumą“ (Skaitiniai šventadienių mišioms, ABC, Vilnius – Kaunas 1982, p. 155). Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra reikalingi ir prasmingi.

Viltingų ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!