Didysis penktadienis: „Kristus neatėjo į pasaulį skelbti nuolankaus susitaikinimo
su kančia, bet jis ją įveikė“.
Didįjį penktadienį nė vienoje pasaulio bažnyčioje neaukojamos Mišios. Liturgijoje
prisimenama Viešpaties kančia. Šv. Petro bazilikoje Viešpaties kančios liturgija prasidėjo
17 valandą Romos laiku. Jai vadovavo popiežius Benediktas XVI, tačiau, kaip įprasta,
homiliją sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa.
„Kristus
nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Klausomės šių žodžių
apie Kristaus kančios slėpinį, minėdami jų autoriaus apaštalo šv. Pauliaus gimimo
dutūkstantąsias metines. Nieks kitas geriau už Paulių nepaaiškina šio didžiojo slėpinio.
Pasak jo, kryžiaus reikšmė yra fundamentali, tiesiog kosminė. Ant kryžiaus Kristus
sugriovė bet kokį susipriešinimą, sutaikino žmonės su Dievu ir tarpusavy. Dėl to vėlesnėje
tradicijoje, - kalbėjo tėvas Cantalamessa, - kryžius ir buvo vaizduojamas kaip kosminis
medis, jungiantis dangų ir žemę, apkabinantis visas žemės tautas. Kryžius yra tarsi
Bažnyčios laivo stiebas, tvirtai stovintis pačiame viduryje: yra visko pamatas ir
svorio centras. Šios Pauliaus nubrėžtus schemos laikosi ir vėliau rašytos Evangelijos,
kuriose irgi svarbiausia yra Kristus kančia ir į ją viskas orientuota.
Vis
dėlto, - sakė pamokslininkas,- Pauliaus metų šventimu mes siekiame ne tiek susipažinti
su Tautų apaštalo mokymu, kiek visų pirma iš jo pasimokyti kaip atsakyti į dabartinio
meto iššūkius. O vieną iš tų iššūkių, šiandien pasiekusių dar niekad lig šiol neregėtą
dydį, puikiai nusako reklaminis šūkis, kurį dar neseniai matėme užrašytą ant Londono
ir kitų Europos miestų viešojo transporto priemonių: „Dievo turbūt nėra. Tad nesikrimsk,
bet džiaukis gyvenimu“.
Šito lozungo svarbiausias elementas tai ne prielaida
„Dievo nėra“, bet išvada „džiaukis gyvenimu“. Šitaip, tarsi tarp kitko, norima pasakyti,
kad tikėjimas į Dievą trukdo džiaugtis gyvenimu, kad jis yra džiaugsmo priešas, kad
be tikėjimo pasaulis būtų laimingesnis. Į šitą iššūkį atsiliepti mums padeda Paulius,
Kristaus kančios pavyzdžiu aiškindamas kokia yra kančios prasmė.
Dažnai į klausimą
„kodėl Kristui reikėjo kentėti?“ mes turime „silpną“, nors tam tikra prasme raminantį
atsakymą,- kalbėjo tėvas Raniero Cantalamessa. Sakome, jog Kristaus paskelbta Dievo
tiesa susilaukė blogio jėgų reakcijos, kad jis, kaip pranašai, buvo atstumtas ir nužudytas.
Kitaip tariant, į klausimą „ar Kristaus kančia buvo reikalinga?“, mes atsakome, kad
ji buvo neišvengiama. Paulius šią problemą sprendžia kur kas giliau. Mes esame pratę
suprasti kančią kaip atsiteisimą už nuodėmes, kaip auką, kuria norime permaldauti
Dievą. Manome, kad kančia reikalinga tam, kad atlyžtų Dievo rūstybė. Toks mastymas,
deja, ypač moderniaisiais laikais, privedė prie Dievui skirtos aukos, o galiausiai
ir paties Dievo atmetimo. Dėl to dalinai kalti ir krikščionys. Tačiau čia būta nesusipratimo
ir jį išsklaidyti gali tik atidesnis susipažinimas su Pauliaus mokymu. Kristaus aukos
tikslas buvo ne permaldauti Dievą, bet sunaikinti nuodėmę. Kristaus kryžiaus aukoje
ne žmogus prašo, kad paliautų Dievo rūstumas, bet Dievas prašo žmogaus, kad jis nebūtų
nei Dievo nei savo artimo priešas. Išganymas prasidėjo ne žmogaus, bet Dievo iniciatyva.
Savo
mirtimi Kristus ne tik nugalėjo nuodėmę, bet taip pat suteikė kančiai naują prasmę,
nustatė naują skausmo ir džiaugsmo santykį. Tas naujas santykis atsispindi bibliniame
laiko ritme. Žmogaus skaičiavimu, po dienos ateina naktis; Šventajame rašte po nakties
prasideda diena. „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“, - girdime Pradžios
knygos pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Ir Kristus neatėjo į pasaulį skelbti susitaikinimo
su kančia, bet jis ją įveikė, po skausmo atėjo džiaugsmo metas.
Tad ir reklaminis
šūkis, skelbiantis, kad Dievo turbūt nėra, savyje slepia akivaizdų nenuoseklumą. Brangusis
netikintis broli, - kalbėjo pamokslininkas, - jei Dievo nėra, aš nieko neprarandu,
bet jei Dievas yra tu prarandi viską. Turėtume būti dėkingi to šūkio autoriams, nes
jis tik atskleidė tokio samprotavimo neracionalumą.
Dievas sugeba ir aršiausius
savo neigėjus paversti užsidegusiais apaštalais. Tai įrodo Pauliaus pavyzdys. Kristaus
kryžius yra vilties ženklas visiems, o dabartiniai Pauliaus metai tebūnie malonės
metai ypač tiems, kurie netiki, bet ieško, - sakė tėvas Cantalamessa ir savo homiliją
baigė Didžiojo penktadienio liturgijos malda už netikinčiuosius: „Visagali amžinasis
Dieve, tu žmones sukūrei ir davei jiems nerimstančią širdį, kuri tavęs ilgesingai
ieško ir, tik tave suradusi, nurimsta; duok, meldžiame, kad visi, net ir didžiausias
kliūtis nugalėdami, suprastų tavo gerumo ženklus bei tikinčiųjų liudijimą ir turėtų
laimę išpažinti tave, vienatinį tikrąjį Dievą, visų žmonių Tėvą“. (jm)