Popiežius Benediktas XVI paragino tikinčiuosius giliai susikaupus švęsti Velykų tridienį

Iš eilės dešimtojoje šių metų bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas visą katechezės dėmesį skyrė Velykų tridienį Bažnyčios švenčiamiems išganymo slėpiniams, Kristaus įvykdytiems paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis. Bendroji audiencija, esant palankiam orui, vyko po atviru dangumi Šv. Petro aikštėje, o po ilgesnės pertraukos trečiadienio bendrojoje audiencijoje, tarp maždaug 15 tūkstančių maldininkų iš įvairiausių pasaulio kraštų, dalyvavo taip pat grupė maldininkų iš Lietuvos.

Didžiojo tridienio įvykiai leidžia mums pasinerti į svarbiausius išganymo istorijos įvykius ir atverti širdis geresniam supratimui tos neįkainojamos dovanos, kuri yra Kristaus aukos mums laimėtas išganymas. Koks nepaprastas, o kartu stulbinantis šis slėpinys, - kalbėjo Benediktas XVI. - Jėzus, kad ir būdamas Dievu, nenorėjo pasilaikyti dieviškos galios vien tik sau, jis nenorėjo savo dievystės, šlovės ir galios panaudoti kaip pergalės ir atstumo nuo mūsų ženklą. Kaip tik atvirkščiai, jis ištuštino save, prisiimdamas varganą ir silpną žmogaus būklę.

Iki galo kraštutinis dalijimasis mūsų žmogiška prigimtimi, išskyrus nuodėme, Kristų privedė iki pat ribos, kuri ženklina mūsų laikinumą, t.y. iki pat mirties. Tačiau visa tai, – tęsė Šventasis Tėvas, - nebuvo aklo atsitiktinumo vaisius, o jo laisvas apsisprendimas, kilęs iš noro dosniai vykdyti Dievo Tėvo išganymo planą. Visa tai Visatos valdovas padarė iš meilės mums: iš meilės jis panorėjo ištuštinti visą save, kad taptų mums brolis; iš meilės jis dalijosi kiekvieno mūsų, vyro ir moters, padėtimi.

Benediktas XVI toliau kalboje maldininkams apžvelgė pagrindinių Velykų tridienio apeigų momentų prasmę. Į Velykų tridienį įveda Didžiojo ketvirtadienio rytą atnašaujamos iškilmingos Krizmos mišios, kurių metu kunigai atnaujina šventimų dieną duotus kunigystės įžadus. Tai proga kunigams atnaujinti ištikimybę Kristui, kuris juos pašaukė būti jo tarnais. Šis susitikimas Krizmos Mišiose, pasak popiežiaus, bus tarsi pasirengimas Kunigų metams, skirtiems garsaus Arso klebono mirties 150 metų jubiliejui. Paskutinės vakarienės Mišiose Bažnyčia mini Eucharistijos ir Kunigystės ir bei naujojo broliškos artimo meilės įsakymo įsteigimą. Duonos ir vyno pavidalais Kristus susidabartina paaukojamu kūnu ir praliejamu krauju. Tai visiems naujos ir galutinės sandoros auka, skirta visiems be rasinių ir kultūrinių skirtumų, - kalbėjo popiežius.

Tiek Eucharistijos, tiek Jėzaus kančios ir mirties ant Kryžiaus akivaizdoje Kristaus slėpinys tampa neišsemiamu žmogaus protui. Priešais mus atsiveria kažkas, kas žmogiškai galėtų atrodyti kaip absurdas: Tai Dievas, kuris ne tik tampa žmogumi, ne tik kenčia, kad išgelbėtų žmogų prisiimdamas visą žmonijos tragediją, bet dėl žmogaus miršta.

Didysis penktadienis yra kupinas liūdesio, bet drauge tai labai tinkama diena tikėjimui gaivinti, vilčiai sustiprinti, kaip ir drąsai kiekvienam imtis savo kryžių ir jį nešti nuolankiai, su pasitikėjimu Dievu.

Ši viltis gaivinama Didžiojo šeštadienio tyloje, laukiant Viešpaties prisikėlimo. Tyli Didžiojo šeštadienio malda nuves mus iki budėjimo šventąją naktį, kuri yra tarsi „visų šventųjų vigilijų motina”, kai suskambės visose bažnyčiose ir bendruomenėse džiaugsmingos giesmės, skelbiančios Kristaus prisikėlimą. Dar kartą bus paskelbta apie šviesos pergalę prieš tamsą, gyvybės prieš mirtį ir Bažnyčia džiūgaus susitikimu su savo Viešpačiu.

Kuo intensyviau švęskime Velykų tridienį, - ragino popiežius, - kad dar giliau dalyvautume Kristaus slėpinyje. (sk)