Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas paskelbė tradicinį velykinį laišką
Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas arkivyskupas Fouad Twal paskelbė tradicinį
velykinį laišką savo bendruomenei, kuri susideda iš Izraelyje, palestiniečių teritorijose,
Jordanijoje ir Kipre gyvenančių katalikų. Patriarcho laiškas susideda iš penkių skyrių,
skirtų kiekvienai iš penkių svarbiausių šiuo metu Bažnyčios švenčiamų liturginių metų
dienų – Verbų sekmadieniui, Didžiajam ketvirtadieniui, Didžiajam penktadieniui, Didžiajam
šeštadieniui ir Velykų sekmadieniui.
Visų pirma patriarchas pabrėžia, kad
Didžioji savaitė tai ne vien istorinių įvykių minėjimas, bet dalyvavimas švenčiamuose
slėpiniuose. Turime švęsti ne atminimą, bet pačius išganymo istorijos slėpinius. Krikščionys
dalyvauja Didžiosios savaitės dramoje, išganymo slėpiniai pildosi pačiuose krikščionyse.
Dievas mums suteikia malonę su Jėzumi eiti per mirtį į prisikėlimą, nusivilkti seną
žmogų ir tapti naujais, išganymo vaisiais gyvenančiais žmonėmis. Šia prasme, Didžioji
savaitė yra visų mūsų tikėjimo ir viso krikščioniško gyvenimo sintezė.
Savo
laiške rašydamas apie Verbų sekmadienį į Jeruzalę įžengiančio Jėzaus džiaugsmingą
sutikimą, apie minios norą paskelbti jį karaliumi, arkivyskupas pabrėžia, kad mūsų
išganymas ir mūsų Išganytojas negali būti apriboti vienu konkrečiu istoriniu metu
ar konkrečiomis politinėmis sąlygomis. Išganymas yra visuotinis ir amžinas. Priminęs
Didžiojo ketvirtadienio pagrindinius įvykius, Paskutiniąją vakarienę ir jos metu kojų
plovimą mokiniams, vienišą Jėzaus maldą Alyvų sode, suėmimą ir Petrą, kuris išsigynė
savo Mokytojo, Jeruzalės patriarchas klausia: O mes kiek kartų išdavėme Viešpatį,
išdavėme savo bičiulius, nuvylėme jų pasitikėjimą? Kiekviename iš mūsų yra Petras,
drįstantis pažadėti stebuklą, bet kai prispiria bėda, visko išsižadantis. Didysis
Penktadienis yra iššūkis mūsų protui ir tikėjimui. Matydama nukryžiuotą Kristų mūsų
širdis blaškosi tarp užuojautos ir maišto. Ji kupina užuojautos dėl to, kad matome
neteisingai kenčiantį tą, kuris tiek gero padarė. Bet drauge nenorime sutikti su Jo
kančia, nes juk Jis yra visagalis. Didysis šeštadienis, - rašo Jeruzalės lotynų patriarchas,
- yra klausimo „kodėl?“ diena. Mūsų viltys žlugo. Vienintelė paguoda yra Marija, kurios
nei tikėjimas, nei viltis nesusvyravo. Galiausiai ateina Prisikėlimo sekmadienis.
Viešpats eina pirma mūsų į Galilėją. Ten mes jį pamatysime. Galilėja tai Bažnyčia,
tai mūsų namai ir visos vietos, į kurias Viešpats mus siunčia būti jo prisikėlimo
liudytojais. (jm)