Populiacija yra kliūtis vystymuisi ar, priešingai, resursas?

Kovo 30-balandžio 3 dienomis Jungtinių Tautų populiacijos ir vystymosi komisija surengė 42-ąją sesiją. Šios komisijos užduotis, kaip jau sako jos pavadinimas, sąveikos tarp populiacijos ir vystymosi tyrimas, atsižvelgiant į įvairius aspektus: populiacijos sudėtį, amžių, gimstamumo ir mirtingumo rodiklius, sveikatos būklę, migracijos mąstą ir t.t.

Verta paminėti, kad populiacijos ir vystymosi sąveikos klausimu netrūksta radikaliai skirtingų pozicijų, ypač kalbant apie populiacijos dydžio kontrolę. Ženkli dalis ekonomistų, demografų, politikų laikosi prielaidos, kurios pradinė versija išplėtoja dar 18 amžiaus pabaigoje, jog populiacijos dydis ir spartus augimas blokuoja ekonominį bei socialinį vystimąsi. Tad, pasak jų, reikia sustabdyti populiacijos augimą. Tokiu būdu populiacijos sukuriamas turtas nebebus „pravalgomos“ vis didėjančio žmonių skaičiaus, tačiau pradės kauptis. Taip visuomenė taps turtingesnė, su visomis iš to išplaukiančiomis pozityviomis pasekmėmis. Antra vertus, vaikų skaičiaus mažėjimas ar vaikų atsisakymas išlaisvins moteris, atvers joms kelią į mokyklą, universitetą, profesinę karjerą, politinį gyvenimą. Tai socialinė pažanga. Tačiau kaip apriboti populiacijos augimą? Pasitelkiant masinę kontracepciją ir abortus. Pastarieji tokioje perspektyvoje įgauna socialinės ir ekonominės pažangos faktoriaus reikšmę, kuri dažnai kombinuojama su moters teise laisvai pasirinkti turėti (netūrėti) vaiką ir su taip vadinama „reprodukcine sveikata“.

Nereikia stebėtis, kad yra daug prieštaraujančių tokioms doktrinoms, remiantis kitokiais ekonominiais ir demografiniais argumentais bei teorijomis. Pavyzdžiui, teigiama, jog technologinė pažanga aukštyn apverčia visas prognozes. Jei 19 amžiaus Prancūzijoje didžioji dalis gyventojų vertėsi žemės ūkiu, tai šiandien šiame sektoriuje dirba tik keli procentai. Tačiau jų darbo našumas, dėka technikos ir žinių, yra nesulyginamas su 19 amžiaus rodikliais.

Katalikų Bažnyčia taip pat nuolatos deklaravo savo prieštaravimą tokioms doktrinoms, kurių šalininkai nesibodėjo ir nesibodi, žvelgdami tik iš savo perspektyvos, ją dėlto vadinti „kliūtimi pažangai“, „moterų išlaisvinimui“ ir pan. Tačiau, jei pažvelgsime blaiviau ir neutraliau, akivaizdu, kad Bažnyčia visai netrokšta blogio moterims ar visuomenės atsilikimo. Daugybėje deklaracijų Bažnyčia tai paneigė aiškiais žodžiais, daugybe savo socialinių iniciatyvų, ypač neturtinguose kraštuose, Bažnyčia savo žodžius patvirtino konkrečiais gestais.

Skirtumas yra tas, kad Bažnyčia mano, jog kelias į vystimąsi, pasirenkami metodai turi būti kiti, negu, pavyzdžiui, masiniai ir privalomi abortai Kinijoje, kurioje vykdoma „vieno vaiko“ politika. Savo poziciją Bažnyčia grindžia kitokia etine ir antropologine perspektyva: užsimezgusi nauja gyvybė jau yra žmogiška būtybė, kuri turi būti gerbiama ir saugoma. Todėl vaisius moters įsčiose negali būti laikomas tarsi kokia nuosavybe, su kuria galima daryt ką nori, kad ir išmesti. Todėl abortai yra blogas reiškinys. Todėl neįmanoma aborto laikyti tik eiliniu veiksmu, kuriuo moteris pasirūpino savo sveikata ar karjera. Todėl Bažnyčia, visiškai neneigdama atsakingos tėvystės ar tėvų teisės pasirinkti kiek ir kada jie nori susilaukti vaikų, griežtai pasisakė prieš tokias politikas, kuriomis planuojama beveik konvejeriškai ir priverstinai įvykdyti demografinės inžinerijos darbus. Ne todėl, verta pakartoti, kad trokštų kažkieno atsilikimo, tačiau dėlto, kad mano, jog toks požiūris negerbia žmogaus, jo individualumo, jo orumo. Yra moralesnių būdų stabilizuoti populiacijos augimą.

Apie šias temas, apie jau daug metų trunkančius ginčus užsimenama trečiadienį, balandžio 1 dieną Komisijos populiacijai ir vystimosi sesijoje kalbėjusio arkivyskupo Celestino Migliore, nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, pastabose.

Jis pastebėjo, jog skaitydamas sesijos paruošiamuosius dokumentus, kartais negalėjo atsikratyti įspūdžio, jog populiacija yra laikoma ekonominio ir socialinio išsivystymo kliūtimi; jog populiacijos dydžio kontrolės tema užgožia visus kitus dalykus – auklėjimą, pamatinę sveikatos priežiūrą, geriamo vandens prieinamumą, darbo vietų kūrimą.

Arkivyskupas taip pat paminėjo keletą mūsų dienų aplinkybių, kurios atrodo beveik ironiškai demografinės inžinerijos apologetų prieš keliolika metų skelbtų apokaliptinių prognozių apie masinį badmiriavimą, konfliktus dėl resursų, aplinkos sunaikinimą, jei tik nebus sustabdytas populiacijų augimas, šviesoje. Viena, išsivysčiusios valstybės, siūliusios tą patį daryti visiems likusiems, taip sėkmingai mažino savo populiacijas, kad dabar rūpinasi jų didinimu ir nežino kaip išspręsti dideles su visuomenių senėjimu susijusias problemas. Antra, tos pačios išsivysčiusios valstybės, kurios taip rūpinosi, kad per daug žmonių viename ar kitame regione nepakenktų aplinkai, šiandien pačios prisipažįsta esančios labiausiai atsakingos už neigiama įtaką pasaulinei ekosistemai.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas siūlė kitą požiūrį į populiaciją, į gimstamumo rodiklius: tai ne kliūtis vystimuisi, bet gyvybinis resursas, nepaprasta jėga. Tačiau reikia atrasti deramų būdų, kad šios jėgos energija būtų nukreipta į ilgalaikį ir stabilų vystimąsi. (rk)