Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė
pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo
kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad
Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos
lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“(Fil
2, 6-11).
MŪSŲ DIEVAS
Savaitė, kurią pradedame, yra tiek didinga,
kad Bažnyčios liturgija nesivaržė ją pavadinti Šventąja. Tai liturginių metų brangakmenis,
nuostabus perlas, kurį taip dažnai mes, krikščionys, pamirštame, daugiau dėmesio suteikdami,
galbūt, daugiau jausmų žadinančioms, bet kur kas naudingesnėms ekonomine prasme šventėms,
kaip pavyzdžiui, atsitinka su Kalėdomis…
Šiuo atveju, tokia pažiūra yra netinkama.
Ant kryžiaus mirusio žmogaus paveikslas nedaug duoda pelno ir nesukelia gerų sentimentų…
Dar
daugiau: krikščionims nelabai norisi kalbėti apie Dievą, užžengiantį ant kryžiaus
ir ten mirštantį. Sunku suvokti tuščio kapo slėpinį ir gilią žodžio „prisikėlimas“
prasmę.
Bažnyčia apstulbusi nutyla, kad apmąstytų Dievo meilės didybę…
Paprastai
Bažnyčios liturgija sutraukia išganymo istoriją į trumpą laikotarpį: per dvylika mėnesių
gana skubotai prabėgame Izraelio tautos istoriją, Jėzaus gyvenimą, Bažnyčios pradžią
ir skubame pirmyn, į laikų pabaigą.
Didžiosios Savaitės metu, atrodo, viskas
sustoja. Diena iš dienos, valanda po valandos, reguliuojame mūsų laikrodžius pagal
tą, reikšmingiausią žmonijos istorijos valandą ir laukiame, kada išvysime Dievo Veidą.
Laukiame…
tylūs… sustingę… nes Dievas rengiasi mirčiai… Kristus švenčia paskutines Velykas,
kad galėtų pats tapti naujomis Velykomis, suimtas, pasmerktas, nužudytas, palaidotas
ir… prisikėlęs.
Tą nuostabią savaitę, nežiūrint, ką veiktume, galime akimirkai
stabtelėti, užmerkti akis ir pagalvoti apie Kristų, Jo jausmus, skausmą ir ilgesį,
Jo troškimą padėti žmonėms.
Mums leidžiama žiūrėti į Dievą, kuris miršta iš
meilės mums…
Ta savaitė prasideda šiandien, Verbų sekmadienį, kuomet prisimename
tą dieną, kai Jeruzalės vaikai pasitiko Jėzų, džiaugsmingai mojuodami palmių šakomis.
Tai
drauge ir žmogiškos nenuovokos ženklas: neilgai trukus ne palmių šakos, bet sugniaužti
kumščiai džiaugsmą dėl įžengiančio Mesijo pavers siaubingu mirties šūksniu: „Nukryžiuok
Jį!“
Kvaili žmonės, kaip kartais kvaili liekame mes patys, taip ir nesuvokę,
kokį lobį turime savo rankose, ir taip dažnai palaimos ieškančią maldą paverčiantys
prakeiksmais…
Tuo tarpu ant to Kryžiaus sprendžiamas žmogaus likimas, nuo jo
srūvančiu Krauju patvirtinama amžinos draugystės su Dievu Sandora, toje Duonoje plaka
Širdis To, kuris trokšta su mumis valgyti Velykų Vakarienę.
Ar atrandame save
toje istorijoje? Kur kiekvienas mūsų esame?
Galbūt šiemet jaučiamės tarsi išsigandę
ir pasimetę apaštalai, o gal esame kaip nuo savo galybė apsvaigęs Pilotas, gal esame
įsipainioję į Judo intrigas, o gal jaučiamės, kad mums, kaip Simonui Kireniečiui prievarta
buvo uždėtas kryžius, ar pasijutome pasirengę gelbėti ant kryžiaus besigalintį piktadarį,
arba, galbūt, esame panašūs į pamaldžius žydus, kurie, įžengdami į Jeruzalę, ir skubėdami
pasislėpti nuo artėjančios audros, buvo kupini paniekos dar vienam pasmerktajam…
Tarp
visų tų pasmerktųjų mirė Dievas…
Ant kryžiaus atbaigiama kvailybė žmogaus,
prikalančio savo Dievą, nes Jame mato savo konkurentą, o ne draugą, ten žmogus aiškiai
parodo savo trapumą, nes atsisako tokio, jam pasiduodančio Dievo…
Kokį karalių,
kokį Dievą mes pasirinkome?…
Gal tai juokdarys, įžengiantis į Jeruzalę raitomis
ant asilo, vėliau stumdomas abejingų Romos kareivių, karalius, vertas užuojautos ir
paniekintas Piloto? Ko vertas toks karalius: be ginklų, be valdžios, be pykčio, be
kliedesių apie visagalybę?
Dievas pasirinko būti pralaimėjusių ir pamirštųjų
pusėje. Jis yra karalius, tačiau tai karalius, nereikalaujantis išpirkos, triumfo,
neįmanomų juokingų tikslų. Tai nuogas karalius, kybantis ant kryžiaus, to žiauraus
sosto, apvainikuotas erškėčių vainiku, karalius, kuriam reikia užrašo, kad Jį atpažintų
žmonės, bent jau tie, kurie Jį mylėjo.
Kaip tik todėl Verbų sekmadienis yra
nešvenčiama šventė, nes tą dieną esame raginami pamiršti triumfą ir skirti vietos
susimąstymui ir begalinei nuostabai. Tai mūsų Karalius, Nazariečio mokiniai!
Ar
tikrai mes esame pasirengę priimti tokį Dievą? Dievą, kuris rizikuoja viskuo, Dievą,
kuris iš meilės leidžiasi nušluojamas neapykantos ir prievartos? Ar norime Dievo,
kuris sutinka atiduoti save, būti pamirštas, kad tik žmonės galiausiai išvystų Jo
Veidą? Ar mums priimtinas Dievas, sutinkantis būti apnuogintas, visų matomas, visur
sutinkamas, aiškiai suvokiamas, kad tik žmogus nustotų užsiiminėjęs kvailu pamaldumu,
savomis prielaidomis ir įsivaizdavimu, koks Dievas jam iš tiesų patinka?
Toks
yra mūsų Dievas, mylintis Dievas, sužeistas Dievas, Dievas, kuriam svarbiausia yra
meilė, Dievas, kuris yra mūsų viltis… (Mons. Adolfas Grušas)