Belgijos parlamentas smerkia popiežiaus pareiškimą dėl prezervatyvų. Šventojo Sosto
Spaudos salės komentaras.
Kai jau atrodė, kad išsisėmė vakarietiškos pasaulietinės žiniasklaidos eskaluojamas
skandalas dėl kelių popiežiaus žodžių pakeliui į Afriką apie prezervatyvus, užgožęs
visą likusią kelionę, visas kitas popiežiaus pastabas apie Afrikos kontinento galimybes,
socialines sąlygas, teisingumo ir taikos problemas, pačią Afriką, polemikos ugnį vėl
pakurstė Belgijos parlamento rezoliucijos projektas Belgijos vyriausybei, kuriuo prašoma
pasmerkti „nepriimtinus“ popiežiaus pareiškimus ir išreikšti oficialų protestą Šventajam
Sostui.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad rezoliucijos projektas, pateiktas
kovo 26 dieną, skubos tvarka svarstytas ir parengtas ne viso Belgijos parlamento,
tačiau Užsienio reikalų komisijos. Vėlai vakare vykusiuose svarstymuose dalyvavo tik
keliolika parlamentarų, už projekto galutinę redakciją balsavo 12, prieš 3, susilaikė
1 parlamentaras. Rezoliucijos tekstas šį kartą suvienijo tradicinius oponentus: liberalus
ir socialistus.
Nors rezoliucijos projekto autoriai, jų pačių žodžiais, atstovauja
AIDS sergantiems afrikiečiams ir mokslui, skaitant rezoliucijos pradinį projektą,
diskusijų dėl galutinio teksto varianto protokolą (paskelbtus Belgijos parlamento
interneto svetainėje), nepavyksta atsikratyti įspūdžio dėl pagrindinių rezoliucijos
rėmėjų paviršutiniškumo ir ideologinių redukcijų.
Verta dar kartą pacituoti
popiežiaus žodžius, kurie tapo pretekstu apkaltinti jį ir Bažnyčią įvairiais kaltinimais,
neretai peržengiant sveiko proto ribas. Kovo 17 dieną, lėktuve atsakydamas į žurnalistės
klausimą, popiežius teigė, jog: „AIDS/ŽIV tragedijos negalima įveikti vien tiktai
pinigais. Jie be abejo reikalingi, bet jei trūksta jų naudojime dvasios, jie nepadeda;
problema neįveikiama su prezervatyvų dalinimu, kuris net ją didina. Sprendimas turi
būti dvilypis: viena vertus, seksualumo humanizavimas, kitaip tariant per dvasinį
ir žmogišką atsinaujinimą, kuris sužadintų naujus bendravimo būdus, antra vertus,
per tikrąją bičiulystę ypač su visais, kurie kenčia“.
Belgijos parlamento rezoliucijos
projekte, interpretuojančiame šiuos popiežiaus žodžius, tarp eilučių užtinkamos kelios
išankstinės nuostatos, kurios per pastarąsias dvi savaites buvo paneigtos įvairių
Bažnyčios balsų ir komunikacijos priemonių. Šias nuostatas galima reziumuoti taip:
popiežius nusikalto mokslui ir afrikiečiams.
Visų pirma, priešingai kaltinimams,
popiežius visiškai neketino neigti „moksliškai įrodyto“ prezervatyvų efektyvumo prieš
AIDS. Daug tyrimų tvirtina, jog prezervatyvai gali sumažinti susirgimo AIDS rizika
80-90 procentų. Nei popiežius, nei Bažnyčia neketina neigti šių tyrimų duomenų. Šių
duomenų koregavimas, kritika, naujų faktorių įtraukimas yra pačių mokslininkų reikalas.
Popiežius tvirtino ką kitą: AIDS problemą galutinai išspręsime ne su „mechaninių“
barjerų pagalba, bet atsakingu ir moraliu seksualiniu elgesiu bei su pasiaukojančiu
solidarumu. Kitaip tariant, Bažnyčia siūlo, atitinkamai savo doktrinai, moralines
gaires, moralinį metodą kovai su AIDS.
Daug kritikų popiežiaus žodžiuose,
jog „prezervatyvai (...) didina problemą“ taip pat sugebėjo įžvelgti „dezinformaciją“.
Jie pasirinko kraštutiniausią interpretaciją, tarsi popiežius būtų raštu suformulavęs
griežtą, fizikos dėsniui prilygstantį teiginį: „kur naudojami prezervatyvai, ten AIDS
epidemija auga“. O tada reikalavo parodyti nors vieną mokslinį tyrimą, kuris tokį
dėsningumą įrodytų. Tik vėl, atsižvelgiant tiek į atsakymo visumą, tiek į tai, kad
tai buvo spontaniški žodžiai, pasakyti interviu metu, yra aišku, kad nebuvo kalbama
apie tokį ar panašų „dėsnį“. Galima pridurti ir kitką: specialioje literatūroje apie
AIDS rasime ne vieną pastabą, jog kartais besąlygiškai ir todėl klaidingai pasitikima
prezervatyvų teikiamu saugumu. Todėl kai kas lengvai metasi į atsitiktinius lytinius
santykius su daug partnerių, taip patys didindami riziką tapti AIDS epidemijos aukomis.
Rizika didėja net ir naudojant prezervatyvus.
Be užuominos apie tariamus popiežiaus
prieštaravimus mokslui, Belgijos parlamento rezoliucijoje deklaruojamas susirūpinimas
„šimtais tūkstančių“ karštų, tikėjimu degančių katalikų. Suprask, paklausę popiežiaus
jie nenaudos ar nebenaudos prezervatyvų ir todėl mirs nuo AIDS. Nors šis rūpestis
savotiškai įdomus vien tuo, kad afrikiečių katalikų gyvybė Belgijos socialistams ir
liberalams tarsi svarbesnė nei pačiam popiežiui, būtų galima jų paklausti: jei popiežiaus
žodis afrikiečiams tikintiesiems iš tikro toks svarus, tai kodėl manote, kad tikintieji
nesilaikys kitų popiežiaus patarimų – susilaikymo iki santuokos ir ištikimybės santuokoje,
taip sumažinant praktiškai iki nulio užsikrėtimo AIDS tikimybę?
Tačiau be
retorinių perlenkimų svarbu pastebėti ką kitą: rezoliucijos projekto autoriai mato
popiežių, kuris turi galią „uždrausti“ afrikiečiams ir jų vyriausybėms naudoti prezervatyvus.
Šiuo požiūriu kritikams tenka grąžinti atgal jų paties patarimą popiežiui „būti arčiau
tikrovės“: viena, popiežius negali ir nenori įsakinėti vyriausybėms. Antra, popiežiaus
ar Bažnyčios autoritetas katalikams nėra tironija. Bažnyčia veda išganymo keliu, tačiau,
kaip tvirtinama Katekizme, galiausiai kiekvienas krikščionis turi savo sąžinės laisvę,
pats priima sprendimus ir yra atsakingas už juos. Kai kurių belgų parlamentarų pasisakymai
aiškiai rodo, jog jie nesupranta nei Bažnyčios pagarbos žmogaus laisvei, nei pačių
afrikiečių tikinčiųjų sugebėjimo rinktis.
Skaitant Belgijos parlamento rezoliucijos
iniciatorių ir pačių karščiausių rėmėjų pradinį, bet vėliau pakeistą tekstą, galima
rasti teiginių, kuriems patiems reiktų atskiros rezoliucijos. Pavyzdžiui, teigiama,
jog „susilaikymas, koks propaguojamas Benedikto XVI, neveikia. Prezervatyvas yra vienintelis
įrankis, kuris veikia realiai (...)“. Ką gi, tai teigiama tuo pat metu, kai, kartais
nenoriai, pačių mokslininkų tarpe pripažįstama, jog kovojant su AIDS reikia „daugialypės“
strategijos, minint Ugandos patirtį. Uganda, stiprių protestantų bendruomenių įtakoje,
kovoje su AIDS pasirinko susilaikymo ir ištikimybės propagavimą, prezervatyvus paliekant
trečioje vietoje. Per keliolika metų buvo pasiekti rezultatai, kaip niekur kitur.
Šiandien panašios strategijos pradedamos taikyti Svazilande ir Botsvanoje, kur AIDS
rodikliai ypač dideli. Iš kitos pusės, ar AIDS epidemija gali būti įveikta be nacionalinio
lygio sveikatos apsaugos sistemos, kuri nuolatos prižiūrėtų visuomenės sveikatą, kurioje
netrūktų kompetentingų žmonių? Kitaip tariant, yra dar socialinė ir ekonominė AIDS
epidemijos pusė.
Šventasis Sostas į Belgijos parlamento Užsienio reikalų komisijos
rezoliuciją reagavo Spaudos Salės direktoriaus Federico Lombardi SJ komunikatu, kuriame
rašoma, jog toks dokumentas kelia „nuostabą“, turint galvoje tai, kad kiekvienoje
demokratinėje šalyje nekyla abejonių dėl Šventojo Tėvo ir katalikų Bažnyčios laisvės
išdėstyti savo nuostatas ir veikimo gaires temomis, kurios susijusios su žmogaus asmeniu
ir jo moraline atsakomybe, su ugdymu ir formacija, su slaugos tarnyste ligoniams ir
kenčiantiems. Didelė Bažnyčios tradicija ir patirtis formacijos bei sanitarinėje srityse,
ypač neturtinguose kraštuose, yra tokia akivaizdi, kad nereikalauja įrodymų ir komentarų.
Tėvas
Lombardi priduria, jog reikia paklausti „ar Šventojo Tėvo nuostatos buvo suprastos
su pakankamu dėmesiu ir rimtumu, ar, greičiau, per neobjektyvų ir išbalansuotą vakarų
žiniasklaidos atgarsių filtrą“. (rk)