Bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Afriką
Jau įprasta, kad grįžęs iš apaštališkosios kelionės popiežius visada jai skiria bendrosios
audiencijos katechezę. Praėjusią savaitę bendrosios audiencijos nebuvo, tad apie savo
vizitą Afrikoje, kovo 16 – 23 dienomis, Benediktas XVI kalbėjo šio trečiadienio bendrosios
audiencijos dalyviams.
Popiežius visų pirma priminė pagrindinį šios savo kelionės
tikslą – įteikti visų nacionalinių ir regioninių Afrikos vyskupų konferencijų atstovams
būsimos, spalio mėnesį Vatikane vyksiančios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Instrumentum
laboris“. Sinodo dokumentą Benediktas XVI Afrikos vyskupams įteikė pirmosios iš dviejų
lankytų Afrikos šalių – Kamerūno sostinėje Jaundė kovo 19 dieną aukodamas šv. Juozapo
iškilmės Mišias.
Jau nuo seno krikščionybė yra giliai suleidusi šaknis į Afrikos
žemę,- kalbėjo popiežius trečiadienio rytą. Apie tai liudija daugybė kankinių ir šventųjų,
tikėjimo liudytojų ir mokytojų, kurių veikla suklestėjo pirmiausia žemyno šiaurėje,
o vėliau ir pietinėje dalyje. Pirmiausia tai Kiprijonas ir Augustinas bei jo motina
Monika, tačiau taip pat ir Ugandos kankiniai, ir mūsų laikais paskelbta šventąja Juozapa
Bakhita, ir daugybė kitų. Šiandien, kuomet globalizuotame kontekste Afrikos šalys
stengiasi konsoliduoti politinę nepriklausomybę ir nacionalines tapatybes, Bažnyčia
palydi afrikiečių pastangas vadovaudamasi didžiąja Vatikano II Susirinkimo žinia.
Bažnyčia supranta, jog ypač Afriką vis dar slegiančių sunkumų ir konfliktų akivaizdoje,
jos pareiga būti vienybės ir susitaikinimo ugdytoja, kad visa Afrika galėtų sėkmingai
kurti teisingą, solidarią ir taikią ateitį, taip, kaip moko Evangelija.
Kalbėdamas
apie pirmąją savo kelionės į Afriką dalį, vizitą Kamerūne, popiežius taip pat paminėjo
apsilankymą kardinolo Léger centre, viename svarbiausių Kamerūne invalidų reabilitacijos
ir slaugos centrų. Jį įkūrė kanadietis kardinolas Paul Emile Léger, kuris po Vatikano
II Susirinkimo, 1968 metais visiškai pasišventė tarnavimui skurstantiems ir kenčiantiems
žmonėms. Tame centre,- sakė popiežius,- susitikau su kenčiančiais žmonėmis, dalijausi
su jais viltimi ir pats iš jų mokiausi vilties.
Antroji kelionės dalis buvo
vizitas Angoloje – šalyje, kuri dar neseniai išsikapstė iš ilgo pilietinio karo ir
kurioje šiandien vyksta plataus masto atsikūrimo ir susitaikinimo procesas. Bet argi
būtų tikras atsinaujinimas ir susitaikinimas, jei būtų palikti likimo valiai vargingiausi
ir pažeidžiamiausi visuomenės nariai, irgi turintys teisę drauge su visai dalintis
savo šalies žemės turtais? Štai kodėl, - sakė popiežius, - būdamas Angoloje raginau
drąsiai tęsti šiuo metu vykstantį visuomeninį procesą. Angoloje galime iš arti prisiliesti
prie tos tiesos, apie kurią ne kartą yra kalbėję mano pirmtakai: karas viską griauna
ir tik taikos sąlygomis įmanoma kurti visuomenės ateitį. Žinoma, atsikūrimo darbui
reikia nemenkų jėgų ir visų pirma moralinės energijos. Būtent čia gali lemtingai prisidėti
Bažnyčia, kviesdama į moralinį atsinaujinimą ir ugdydama sąžines.
Kabėdamas
apie vizitą Angoloje popiežius atskirai paminėjo du svarbius jo momentus – susitikimus
su jaunimu ir su moterimis. Šia proga taip pat dar kartą pareiškė užuojautą dėl dviejų
merginų mirties spūstyje prie Lunados stadiono.
Brangūs broliai ir seserys,-
kalbos pabaigoje popiežius kreipėsi į bendrosios audiencijos dalyvius, - visi drauge
dėkokime Viešpačiui už jos nuostabius darbus Afrikoje, dėkokime už misionierių, katechetų,
savanorių, jaunimo entuziazmą. Visi drauge melskimės, kad Viešpats laimintų naują
gyvenimą sau ir savo vaikams kuriančių afrikiečių pastangas ir drąsą. Telydi juos
Mergelės Marijos, Afrikos Karalienės, ir afrikiečių palaimintųjų ir šventųjų užtarimas.
(jm)