Tokiai temai skirta tarptautinė konferencija, kovo 26-27 dienomis vykusi Popiežiškajame
Šventojo Kryžiaus universitete Romoje.
Konferencijoje pranešėjai į religijos
laisvę žvelgė per abipusiškumo prizmę. Kitaip tariant, dėmesys skiriamas ne tik religijos
laisvės teorinei dimensijai, bet ir konkrečioms jos realizavimo sąlygoms.
Konferencijos
brošiūroje cituojami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti 1985-ųjų metų susitikime
su diplomatų korpusu. Tuosyk popiežius kalbėdamas apie religijos laisvę sakė, jog
„turi būti įgyvendintas abipusiškumas, tai yra, lygus traktavimas. (...) Yra suprantamas
krikščionių nustebimas ir frustracijos jausmas, kai jie patys, pavyzdžiui Europoje,
priima kitų religijų išpažinėjus, suteikdami jiems galimybę praktikuoti savo kultą,
ir tuo pat metu mato, jog tose šalys, kuriose tie išpažinėjai sudaro daugumą, jų tikėjimas
yra valstybės religija, o krikščioniškas kultas uždraustas“.
Pirmąjį pranešimą
konferencijoje skaitė kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo
tarybos pirmininkas. Jis kalbėjo apie abipusiškumo principą Bažnyčios mokyme.
Pasak
jo, abipusiškumo principas yra puikiai žinomas ir įtvirtintas tarptautinėje teisėje:
dvi (ar daugiau) valstybės vienas kitos atžvilgiu, savo piliečių ir kitos valstybės
piliečių atžvilgiu taiko tokias pat juridines normas, tokį pat elgesį.
Katalikų
Bažnyčios mokyme abipusiškumo principas iškyla kartu su dialogo tema. Apie tai užsimenama
popiežiaus Jono XXIII enciklikoje „Pacem in terris“, o Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam
Suam“ jau aiškiai rašo, jog Bažnyčia yra pasiruošusi dialogui ten, kur įmanoma abipusė
ir lojali pagarba. Pauliaus VI encikliką reikia skaityti jos publikavimo metu vykusio
Vatikano II susirinkimo šviesoje: šioje perspektyvoje enciklika galbūt turi programinę
reikšmę.
Pačiame Vatikano II susirinkime apie abipusiškumą kalbama nedaug,
pabirai ir gana abstrakčiai, daugiausia žmonių tarpusavio santykių ir šiek tiek tarpreliginio
dialogo kontekste. Reziumuojant, iki Vatikano II susirinkimo ir jo metu Bažnyčios
mokyme abipusiškumo principui neskirta atskiro dėmesio, atskiro apmąstymo.
Tačiau
popiežių Jono Pauliaus II ir jo įpėdinio Benedikto XVI mokyme abipusiškumo principas
minimas dažnai.
Jono Pauliaus II mokyme abipusiškumui teikiama pamatinė reikšmė
tokiose aptariamose temose, kaip vyro ir moters santykiai, vyskupo arba kunigo santykiai
su tikinčiųjų bendruomene, krikščioniška malda.
1985 metais susitikime su musulmonų
jaunuoliais JAV Jonas Paulius II pabrėžė, jog „pagarba ir dialogas prašo abipusiškumo
visose srityse, ypač liečiančiose pamatines laisves ir atskirai religijos laisvę“.
Dar
konkretesnes formuluotes tarpreliginio dialogo srityje pateikia popiežius Benediktas
XVI, kuris įvardija ne tik patį principą, tačiau jį taiko įvairiomis progomis: 2005
metų susitikime su musulmonų bendruomene Kelne, kalboje naujam Maroko ambasadoriui
prie Šventojo Sosto, 2006 – ųjų metų Migrantų sielovados tarybos plenarinėje asamblėjoje,
susitikime su musulmonų daugumos valstybių ambasadoriais, kelionėje į Turkiją, 2008-ųjų
metų kalboje Prancūzų vyskupų konferencijos nariams bei kalboje Jungtinių Tautų būstinėje
Niujorke.
Kardinolas Tauran išvardijo kelis elementus, kurie, jo nuomone, svarbūs
popiežiaus Benedikto XVI pastabose apie abipusiškumą. Tai tęstinumas su savo pirmtakais;
didesnis abipusiškumo Bažnyčios ir islamo santykiuose akcentavimas; abipusiškumo temos
siejimas su abipusiu vienas kito pažinimu.
Vis dėlto, konstatuoja kardinolas
Tauran, nepaisant to, kad pastebima tendencija vis daugiau kalbėti apie abipusiškumą
Bažnyčios mokyme, ypač tarpreliginio dialogo srityje; kad popiežius Benediktas XVI
yra minėjęs apie „abipusiškumo principą“, tačiau trūksta tokio principo turinio sistemingo
išplėtojimo ir realaus pritaikymo. (rk)