Penktasis Gavėnios sekmadienis

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:

„Atėjo valanda,

kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

jei kviečių grūdas

nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas,

o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.

Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,

o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,

išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Kas nori man tarnauti, tegul

seka paskui mane:

kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.

Kas man tarnaus,

tą pagerbs mano Tėvas.

Dabar mano siela sukrėsta.

Ir ką aš pasakysiu:

'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'?

Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.

Tėve, pašlovink savo vardą!“

Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.

Dabar teisiamas šitas pasaulis.

Dabar šio pasaulio kunigaikštis

bus išmestas laukan.

O aš,

kai būsiu pakeltas nuo žemės,

visus patrauksiu prie savęs“.

Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12,20-33)

PAMATYTI JĖZŲ, mons. Adolfas Grušas:

Mes norime pamatyti Jėzų… Šis Velykų šventėms atvykusių graikų prašymas, ko gero, kaip niekada anksčiau yra aktualus ir mūsų laikams.

Mes norime pamatyti tą Mokytoją, kalbantį taip, kaip niekas kitas iki tol nekalbėjo. Norime pamatyti Jį, užjaučiantį ir viską paaiškinantį, einantį pasitikti žmogaus ir tikrai iš širdies verkiantį mirusio draugo. Norime pamatyti Tą, kuris gailisi nusidėjėlių, atveria išganymo kelią ir visiems sako, kad atėjo ne teisti pasaulio, bet jį išgelbėti.

Norime pamatyti Jėzų… Tai taip pat ir mūsų dienų pasaulio prašymas, pasaulio, pasimetusio, kupino sumaišties, paženklinto karų ir konfliktų, užkietinančių žmogaus širdį, sėjančių priešiškumą daugelio protuose ir apginkluojančių rankas.

Norime pamatyti Jėzų, kad galėtume tikėtis to, kas atrodo neįmanoma. Mums reikia, kad kas nors paaiškintų, kaip turime elgtis. Norime pamatyti Jėzų, kad pajėgtume nepriimti prievartos logikos, įstengtume žvelgti pirmyn, įsiklausyti į nuoširdžius žodžius, tikrus, žmogiškus, įtikinančius ir nesuinteresuotus.

Norime pamatyti Jėzų, nes stengiamės būti kitokie, tačiau nežinome, kaip tai padaryti, nemokame atleisti ir mums labai reikia To, kuris atnaujintų mūsų širdis ir išvaduotų iš blogio pančių.

Tačiau, atsiliepdamas į graikų troškimą išvysti Jį, Jėzus visų pirmiausia kalba apie savo atėjimo į pasaulį prasmę, tuo pačiu nurodydamas kelią ir visiems savo sekėjams: Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Jėzui nepakako vien ateiti į pasaulį, nors ir tai buvo neišsakomos meilės žmonėms išraiška. Jis panoro atiduoti visą savo gyvybę iki galo, iki paskutinės akimirkos.

Iš tikrųjų Jėzus neieškojo mirties, priešingai, Jis visiškai netroško mirti. Laiške Žydams, kurio ištrauką girdime šio sekmadienio Mišių antrajame skaitinyje, yra parašyta: „Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu ir ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“. Vis dėlto – ir tai yra didžioji Kryžiaus paslaptis – paklusnumas Evangelijai ir meilė žmonėms Jėzui buvo brangesni už Jo paties gyvybę.

Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad „pasiliktų vienas“, bet kad neštų „gausių vaisių“. Tai kelias, kurį Jis nurodo ir savo sekėjams: „Kas myli savo gyvybę,- ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“.

Gali atrodyti, kad šis Jėzaus posakis nieko nepaaiškina, ir, reikia pripažinti, jis labai tolimas bendrai vyraujančiai nuomonei. Mes visi rūpinamės apsaugoti savo gyvybę, išvengti vargų ir sunkumų bei, daugelio nuomone, bereikalingų aukų, ir tikrai niekam net neateina į galvą „nekęsti“ jos, kaip, atrodo, mums siūlo šio sekmadienio Evangelija. Pakanka vien pagalvoti apie išlaidas, skiriamas pagydyti sergantį kūną ar jį papuošti ir puoselėti.

Evangelija kalba kitokiais žodžiais, kurie gali atrodyti kieti, tačiau yra labai teisingi. Visa tai Jėzus paliudijo savo gyvenimu. Jis visą savo gyvenimą žmones mylėjo labiau, negu save patį. Jo elgesys, mąstysena, viskas buvo nukreipta tik tai meilei, todėl ir Kryžius yra ta valanda, kai aiškiausiai pasirodo tos meilės viršūnė.

Kiekvieno mūsų gyvenimas yra kaip tas grūdas, kuris gali duoti nepaprastų vaisių, pranokstančių mūsų tokį trumpą gyvenimą žemėje ir tokias ribotas galimybes, tačiau tai gali būti padaryta tik sekant Išganytojo nurodytu keliu.

Jėzaus pasirinkimas nėra neskausmingas. Jo meilė žmonėms nėra paprastas jausmas, bet tikras ir sąmoningas apsisprendimas, aiškus, aistringas, pasipriešinantis blogiui ir jį nugalintis, tačiau vis dėlto Jėzus prisipažįsta: „Mano siela sukrėsta“…

Vargšas Jėzus… Kaip ir kiekvienas žmogus, Jis blogio akivaizdoje jaučia išgąstį, pasimetimą, tačiau nebėga tolyn, ieškodamas kitos, palankesnės jam situacijos. Jis nesislepia už skubiai išgalvotų kitų uždavinių, neperkelia savo darbų ant kitų pečių, nesiliauja ieškojęs galimybių pasipriešinti blogiui, nepiktžodžiauja, neguodžia savęs tuščiomis viltimis, kad kas nors kitas vietoje Jo išspręs situaciją.

Jėzus be galo pasitiki Dangaus Tėvu. Jis neprašo gelbėti Jį nuo artėjančio skausmo, bet trokšta Tėvo garbės, kuri yra ir žmonių, už kuriuos Išganytojas aukojasi, išaukštinimas. Jis aiškiai paliudija: „Juk tam aš ir atėjau į šią valandą“.

Susidūrę su skausmu, liūdesiu, tamsybėmis, mes irgi galime leisti savo silpnumui įžvelgti Dievo garbę, pasireiškusią mums Jėzaus begalinėje meilėje.

Tai reiškia: „Pamatyti Jėzų…“