Milijonas angoliečių dalyvavo sekmadienio rytą Luandoje popiežiaus aukotose Mišiose

Šimtai tūkstančių žmonių, gal net daugiau kaip milijonas, dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI sekmadienio rytą Angolos sostinėje Luandoje aukotose Mišiose. Drauge su Šventuoju Tėvu koncelebravo viso pietinės Afrikos regiono vyskupai, atstovaujantys visų pirma Angolos ir San Tomė, o taip pat Botsvanos, Pietų Afrikos Respublikos ir Svazilando, Lesoto, Mozambiko, Namibijos ir Zimbabvės vyskupų konferencijoms.

* * *

Pačioje Mišių pradžioje popiežius pareiškė užuojautą dėl dviejų merginų mirties šeštadienį, prieš popiežiaus susitikimą su Angolos jaunimu. Tik šeštadienio vakarą popiežiui buvo pranešta, jog atidarius stadiono vartus, kuriame šeštadienį vyko popiežiaus susitikimas su jaunimu, spūstyje buvo sužeista keletas jaunuolių, iš kurių dvi sunkiai sužeistos merginos mirė ligoninėje. Sužinojęs apie nelaimę, jau šeštadienį popiežius pareiškė užuojautą žuvusių merginų artimiesiems, o pradėdamas sekmadienio ryto Mišias, sakė: „Šioje Eucharistijos aukoje melskimės ir už dvi vakar mirusias jaunuoles. Jėzus jas tepriima į savo karalystę. Melskimės taip pat ir už sužeistuosius, pasitikėdami slėpiningais Dievo planais.

* * *

Homilijoje, Mišių liturgijos pirmojo skaitinio vilties žinią, skirtą tremtyje gyvenančiai išrinktajai tautai, kvietimą sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti Viešpaties šventyklą, popiežius susiejo su Angolos situacija. Beveik tris dešimtmečius trukusio pilietinio karo paliktos žaizdos, mirtis ir griuvėsiai, dar slegia daugelio šalies gyventojų širdis. Karas pražudo žmones, griauna viską kas vertinga: šeimas, bendruomenes, žmonių darbo vaisius, jų viltis. Tad Viešpaties raginimas grįžti į šventąjį miestą ir atstatyti šventyklą įgauna ypatingą skambesį, ypač jei prisimename apaštalo Pauliaus žodžius, jog tai mes esame „gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor, 6, 16). Mus, gimusius iš krikšto ir suvienytus Kristaus Kūne Bažnyčioje, Dievas kviečia būti jo gailestingos meilės šaukliais šeimose ir bendruomenėse, mokyklose ir darbovietėse, visose visuomeninio gyvenimo ir politinės veiklos srityse. Šitas raginimas ypatingai skamba šį sekmadienį, kurį Angolos Bažnyčia mini kaip maldos ir aukos dieną už tautinį susitaikinimą.

„Atvykau į Afriką skelbti atleidimo, vilties ir naujo gyvenimo su Kristumi žinios“,- sakė popiežius ir prašė: „melskitės drauge su broliais ir seserimis visoje Afrikoje, kad gydantis gailestingos Dievo meilės prisilietimas perkeistų šitą žemyną ir kad Bažnyčia Afrikoje, savo sūnų ir dukterų liudijimo dėka, būtų tikro susitaikinimo vieta“. Toliau savo homilijoje popiežius sakė, kad kiekvienas Bažnyčios narys, krikšto akimirką yra gavęs Kristaus šviesos ir Šventosios Dvasios įkvėpimo, reikalingų savo misijai. Jūs puikiai žinote, - kalbėjo Benediktas XVI, - kokiu dideliu greičiu nuvilnija viską griaunanti blogio banga ir kaip lėtai ir sunkiai vyksta atstatymo darbas. Prireikia daug laiko, kantrybės ir jėgų. Atsikūrimo darbą reikia pradėti nuo žmonių širdžių, nuo kasdienio pasiaukojimo ir klusnumo Dievo įsakymams, nuo mažų gestų, kuriais įrodome meilė savo artimui – kiekvienam artimui, nesvarbu kokios jis rasės ar tautybės, kokia kalba jis kalba. Krikščionys turi duoti tokios kantrios meilės pavyzdį.

Galiausiai popiežius taip kreipėsi į Angolos ir visos Afrikos jaunimą. Jaunoji karta yra geresnio rytojaus pažadas, tad jau dabar reikia dėti tvirtus pamatus tam būsimam teisingesniam ir geresniam gyvenimui, į kurį su viltimi žengiame, reikia ugdyti jaunimo bičiulystę su Kristumi, reikia pagal jo mokymą kurti gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tik šitaip jauna karta taps išmintingais ir dosniais Dievo meilės pranašais ir liudytojais pasaulyje ir Bažnyčioje.

* * *

Po Mišių, kartu su jų dalyviais Šventasis Tėvas kalbėjo vidudienio maldą. Šia proga sakytoje trumpoje kalboje popiežius meldė Mergelės Marijos užtarimo Angolai ir visai Afrikai, Dievo Motinos globai pavedė būsimąją Afrikai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, kuri vyks spalio mėnesį Vatikane. Mergelė Marija, Taiko Karalienė, tevadovauja angoliečių tautai, kuriančiai tautinę santarvę po ilgo ir nežmoniško pilietinio karo skaudžios patirties. Teišmeldžia jinai visiems angoliečiams tikro atleidimo ir susitaikinimo malonę, testiprina bendradarbiavimo ir brolybės dvasią, būtiną milžiniškame atsikūrimo darbe. (jm)