Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus Nikodemui pasakė: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve”. (Jn 3, 14-21)

ŠIRDIES PAVASARIS

Tikrai neatsitiktinai Velykos būna pavasarį.

Žinoma, jos pamini ir Jėzaus kančią, kurios data nustatyta gana patikimai, tačiau drauge tai metas, kuomet kova tarp žiemos ir pavasario, šalčio ir šilumos, tamsybių ir šviesos dar labiau pastebima. Ji mums kalba taip pat ir apie Išganytojo pergalę prieš mirtį.

Mes mokame pasidžiaugti sniegu ir žiemos grožiu, tačiau kur kas labiau mums reikia saulės ir šilumos, ilgų dienų ir žydinčių medžių…

Tokia pati kova tarp tamsybių ir šviesos vyksta taip pat ir mūsų širdyse. Tiesa, ji kiek skiriasi nuo savotiško automatizmo, su kuriuo vienas kitą pakeičia metų laikai: pasitaiko žmonių, kurie visą savo gyvenimą praleidžia, išgyvendami egoizmo ir prievartos žiemą, taip niekada ir nepatyrę vidinio pavasario džiugesio.

Šio sekmadienio Evangelija mums irgi pasakoja apie panašų žmogų. Nikodemas nakčia, kad niekas jo nepamatytų, atėjo pas Jėzų. Jam reikėjo apsaugoti savo reputaciją, tačiau drauge jis nesugebėjo ir atsispirti smalsumui. Jis yra tikintis žmogus, Sinedriumo narys, sakosi gerai pažįstąs Dievą ir Jo įstatymus. Nikodemas ieško sielos pavasario, panašiai, kaip nemaža mūsų laikmečio žmonių, vadinančių save krikščionimis, tačiau nenorinčių nė kiek diskutuoti dėl savo gyvenimo stiliaus.

Daugelis mūsų dėl nuolat pabrėžiamo pareigos ir nuodėmės jausmo, pradėjo įsivaizduoti Dievą, kaip landų teisėją, visur kišantį savo nosį ir reikalaujantį ataskaitos už kiekvieną mūsų nevykusį poelgį.

Nors toks Dievo, kaip teisingumo ištroškusio siaubūno, pasirengusio tuojau pat nubausti mus, įvaizdis yra klaidingas, lygiai klaidinga ir šiuolaikinė mąstysena, kad nuodėmės yra tik kunigų išradimas.

Kaip visuomet, tiesa yra kažkur viduryje. Mes esame laisvi, ir, pasinaudodami ta laisve, suklystame, bet visuomet galime ieškoti Dievo šviesos. Toks prisipažinimas patiems sau jau gali būti geru išeities tašku atsivertimui.

Dievui reikalinga ne besišypsančių paklusnių mokinių klasė. Dievui reikalingi autentiški žmonės, mokantys prisiimti atsakomybę, sutinkantys augti, besimokantys atskirti savo širdies šešėlius. Kalbėdamas su Nikodemu Jėzus aiškiai pasako: Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

Dievas nori išgelbėjimo, o tai reiškia: kiekvienam žmogui Jis nori gyvenimo pilnatvės ir, kad tai pavyktų pasiekti, liudija savo meilės didybę. Jėzus kalba apie save, kaip visišką dovaną, pasakoja Nikodemui apie kryžiaus slėpinį, kryžiaus, kuris kalbant šventojo Maksimo žodžiais, yra teismo teismas.

Žmogui visuomet yra galimybė pasirinkti, ar jis nori būti šedevru ar blankia kūrinio kopija. Todėl kartais esame linkę išgyventi ir užsitęsusią žiemą, atkakliai tvirtindami, kad nėra jokio gražesnio metų laiko ir, daugiausia, pasirūpindami apsirengti geriau už kitus.

Kai viska aplink pilka, sunku matyti už savęs šešėlį, tačiau pasirinkti pilką gyvenimą nėra žmogaus vertas sprendimas.

Blogis visuomet pasirodo, kaip gėris. Niekas negers iš butelio, ant kurio etiketės užrašyta nuodai. Šiais laikais blogis taip pat įgijo naujas formas, kurias tikintieji ne iš karto sugeba įvardyti, kaip nuodėmę. Atsiranda reikalas kuo skubiau pasakyti patiems sau, kas iš tiesų yra šviesa, ir kas yra tamsybės. Reikia tik nebijoti tokio atvirumo, nebijoti prisipažinti, jog esame suklydę.

Jėzaus nuomonė yra aiški: problema glūdi ne tame, kad žmogus kartais nusileidžia tamsybėms, kas gali atsitikti kiekvienam, bet blogiausia, kad jis pamilsta tamsą ir nenori nė kalbėti apie bet kokią galimybę pasikeisti.

Žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.

Drauge Išganytojas išlieka optimistu: eiti į šviesą – tai gyventi tiesoje, o pradėti reikia, pripažįstant, kad mums reikia išgelbėjimo.

Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą…

Tai ir yra atgimimas iš aukštybių, kurio Jėzus laukia tiek iš Nikodemo, tiek iš mūsų. Neturime tokio kvietimo bijoti: Tas, kuris laukia tos atsivertimo kelionės, tikrai trokšta mūsų laimės, mūsų džiaugsmo, mūsų gerovės…

Juk pavasaris ateina ir į mūsų širdis… (Mons. Adolfas Grušas)